2011 m. lapkričio 1 d., antradienis

Saulėgrąžų chalva

Aš mėgstu saulėgrąžų chalvą! Ne žemės riešutų, o būtent saulėgrąžų! Nuo pat vaikystės man chalva su pienu - vienas didžausių skanumynų :)

Ir dar - mane kuo toliau, tuo labiau gąsdina visokie E. Noriu, kad mano vaikai ir vaikų vaikai turėtų 2 rankas, 2 kojas, po 5 pirštus, 2 ausis ir 1 nosį. Todėl su džiaugsmu atrandu labai lengvai namie pagaminamus skanumynus :) tokius, kaip naminė chalva :)

Beje, rezultato nuotraukos nedėsiu, nes nelabai fotogeniškai išėjo...

Taigi, Jums prireiks:
2 stiklinių (arba 2 vidutinių pakučių) gliaudytų saulėgrąžų (nesūdytų, nekepintų)
0,5 stiklinės miltų
0,5-2 stiklinių cukraus (recepte parašyta, ka reikia 2, bet man visiškai visiškai užteko 0,5. Gal pilkit po truputį ir ragaukit?)
0,3 stiklinės aliejaus (parašyta 0,5, bet kai aš tiek supyliau, paaiškėjo, kad per daug. Turbūt irgi reikia pilt po truputį ir žiūrėt, kiek gana).

O toliau - dar paprasčiau ;)

* Saulėgrąžas paskrudinau sausoje keptuvėje.

* Tada pakepinau miltus :)

* Saulėgrąžas sumaliau su mėsmale.

* Maltas saulėgrąžas sumaišiau su kepintais miltais, cukrum ir aliejum.

* Masę atvėsinau šaldytuve.


Ir viskas :) Bet jau kaip sotu... pirktinė chalva, mano nuomone, nėra tokia soti, kaip naminė.

Skanaus!

P.S. pamiršau parašyti, kad receptas paimtas iš "Savaitė su TV"

2011 m. rugpjūčio 30 d., antradienis

Žaliavalgiškas maistas

Jau seniai žadu jums pasipasakoti, kaip gi man sekėsi būti žaliavalge. Gal jau pats laikas ištesėti, ko prisižadėjau? :) Ypač, kai po ilgos atostogų pertraukos pirmas blog'e pasirodęs įrašas yra apie visiškai ne žaliavalgiškus ir net ne vegetariškus "astburgerius"... :)

Maitinausi žaliai gal kokias 3 savaites. Visiškai nejaučiau alkio arba termiškai apdoroto maisto stygiaus ar silpnumo ar dar ko nors negero. Ir toliau sėkmingai maitinčiausi taip, jei ne keli labai rimti tokio valgymo būdo trūkimai:

1. Tenka iš naujo mokytis gaminti maistą, nes praktiškai 90 proc. žinių ir patirties yra bevertės. Tai, žinoma, vertinau ne kaip problemą, o kaip iššūkį. Bet, kad ir kaip tai įvardintum, faktas lieka faktu - gana ilgą laiką savo gaminių negali valgyti, nes jie nepavyksta... :(

Pvz,:
Mėlynųjų kopūstų sriuba, į kurią kmynų įpyliau tiek, kiek paprastai pilu virdama/troškindama. Pasirodo, termiškai nepaveikti kmynai yra neapsakomai aštrūs....


Žalio patiekalo skonis formuojamas ne prieskonių, druskos, cukraus pagalba, o įmaišant skirtingų skonių produktus. Kiekvienas patiekalas, net ir ne "žalias", susideda iš 5 pagrindinių skonių, tik skirtingomis proporcijomis - saldu, sūru, kartu, rūgštu, aštru. Tai šitą puokštę reikia sukurti naudojant ne prieskonius, o ingredientus. Saldu - datulės, sūru - jūros dumbliai, rūgštu - citrina, kartu - pienės lapai, aštru - imbieras. Bet pagalvokit, kiek šimtų skonio niuansų turi kiekviena daržovė, lapas, vaisius, uoga! Tam, kad juos visus pavyktų suderinti, subalansuoti, pirmiausia turi būti visus juos paragavusi ir atsiminti jų skonius. Žodžiu, norint išmokti gaminti žalią maistą, turi paraidžiui laikytis receptūros ir nei per žingsnį nenukrypti nei į vieną pusę. Kol išmoksi ir kol galėsi laisvai kurti virtuvėje.


2. Nors įrangos reikia mažai, bet būtina turėti trintuvą-koktelinę, rankinį trintuvą (toks su rankena blenderis, tikiuosi suprantate apie ką aš... :)), virtuvinį kombainą, maisto džiovintuvą. Na ir aišku peilių, pjaustymo lentelę.

Be kombaino ir be džiovintuvo pyragas gali gautis toks:


:)

3. Kadangi į darbą lauknešėlių neštis ne visada išeina, eisi priklausomas nuo valgyklos/kavinės/restorano ar bet kurios kitos maitinimo įstaigos salotų meniu. Kuris paprastai jau po savaitės būna mirtinai įgrisęs... Mes kol kas oi kaip toli nuo sveiko gyvenimo būdo, nuo sveiko maisto ir išvis šviesmečių atstumu nuo žaliavalgystės :(

Cha! turbūt tikitės, jog įtrauksiu punktą "brangu"? :) ot ir ne! Nebent rinktumėtės išskirtinai ekologiškus produktus. Bet šiaip žaliai maitintis tikrai nei kiek ne brangiau, nei maitintis kitais būdais. Net pigiau! Prisiminkite mėsos kainą parduotuvėje. Termiškai neaprodotų daržovių ar vaisių suvalgysite tikrai ne daugiau nei mėsos ir jausitės pavalgę.

Bet buvo ir puikių dalykų, skanių atradimų, gardžių pergalių :) Pvz. žali sušiai :) nors, pasirodo, kad dumblių lapai yra skrudinami, aš sąmoningai užimerkiau prieš šį faktą, ir turbūt gerą savaitę kasdien dorojau sušius :)

Pats paprasčiausias variantas - ant dumblio lapo prikrauti šiaudeliais pjaustytų daržovių, susukti į ritinėlį, papjaustyti ir krimsti :) Galit pamirkyti į sojos padažą.


Paskui atradau dieviško skonio paštetuko receptą ir pritaikiau jį visur, kur galėjau :) Paspauskite pelyte ant žodžių "dieviško skonio paštetuko receptą" ir nukeliausite į svetainę, kur yra daug receptų lietuvių kalba. Čia, kur paštetukas, yra ir aprašymas, kaip daryti suši :)
Po įvairių eksperimentų supratau, jog daržoves galima įtrinti bet kokias, bet svarbu, jog būtų saulėgrąžų, linų sėmenų ir česnako. Nepaprastai skanu įtrinti kelis gabaliukus džiovintų pomidorų ir įvarvinti kelis šaukštelius aliejaus nuo džiovintų pomidorų.

Šitas paštetukas su džiovintais pomidorais nepaprastai puikiai dera prie žiedinių kopūsų.

arba to paties patiekalo kita fotke (banžiau atrasti būdą, kaip TAI parodyti skaniau... :))

Na ir ką... daugiau net nelabai turiu kuo pasigirti. Nebet garsiuoju žaliuoju kokteiliu, kuris žalias ne tik pagal prasmę - RAW, bet ir savo spalva :)

O čia tai jau visiška laisvė fantazijai - į kokteilinę dėkit negailėdami bet kokių lapų (salotų, špinatų, morkų lapų, burokėlių lapų, ridikų lapų, moliūgų lapų....), juos sutrinkit su trupučiu vandens, o tada dėkit pagal skonį vaisių - bananų, kriaušių, obuolių, datulių (geriau rinktis brangesnes su kauliukais ne džiovintas ). Dėkit tol, kol taps skanu. Ir tikrai bus skanu. O apie sveikumą aš net tyliu :)

Šio rašinėlio pabaiga galėtų būti tokia - pabandyti verta kiekvienam ir aš tikrai ketinu dar prie to grįžti. Tik nusipirksiu reikiamos įrangos :)

OI!!!! PAMIRŠAU paminėti tikriausiai patį skaniausią atradimą - RAW bananinius ledus! Aš juos dariau nusižiūrėjusi kitą nuorodą anglų kalba, bet principas tas pats - užšaldyti į ledo gabalą bananus, juos sumalti per mėsmalę, įdėti trintų datulių, galima šiek tiek mėgstamų riešutų. Jei jums jie bus neskanūs, tai tada išvis nežinau, kas jums gali būti skanu :)

2011 m. birželio 21 d., antradienis

Victoria Boutenko seminaras apie žaliavalgystę (RAW)

Ar nepastebėjote dėsningumo? Kai tik nusprendi laikytis dietos arba kokio nors ypatingo mitybos būdo (mano atvejų - žaliavalgystės, arba angliškai RAW), iškart susiduri su šimtais pagundų... Pavyzdžiui šiandien kolegės gimtadienis ir ji į darbą atsinešė seiles varvinantį tortą. Ne žaliavalgišką tortą. Tikrą, sultingą, su kremu. Ech...

Todėl, šia proga, nusprendžiau prisiminti Viktorijos Butenko (Victoria Boutenko) seminarą apie žaliavalgystę, kuriame turėjau progos apsilankyti birželio 18 d.

Pirmiausia tai pribloškė, kiek susirinko žmonių. Iš šnekų supratau, jog daugelis atvažiavo iš įvairiausių Lietuvos kampelių. Vis labiau jaučiausi esanti laimingoji, spėjusi paskutinę akimirką įšokti į nuvažiuojantį traukinį. Nes juk Viktorijos knygą nusipirkau ketvirtadienį, o penktadienį netyčia radau, jog Viktorija šeštadienį atvažiuoja į Lietuvą! Ir žinot ką? Tai buvo geriausiai išleisti mano 50 litų!

Nežinau nuo ko pradėti pasakoti, nes dabar, kai turiu 2 paskutines Viktorijos knygas, matau, jog didžioji dalis to, ką ji pasakojo, yra detaliai aprašyta jos knygose "Žalia mityba. Kaip atsikratyti priklausomybės nuo virto ir kepto maisto. 12 žingsnių programa" ir "Žaliųjų kokteilių revoliucija".

Apie žaliavalgystę (tuo metu net nebuvo sugalvota lietuviško termino ir vadinosi angliškai RAW) išgirdau prieš kelis metus, bet niekad nedrįsau rimčiau pasidomėti. Atrodė TIKRAS SIAUBAS visą laiką graužti vien morkas ir užsikąsti salotų lapais. Nes būtent taip ir įsivaizdavau žaliavalgių racioną. BAISU! O kur kvepiantys troškiniai, gausiai aplieti lydytu sūriu? Arba putnus pyragas su burnoje tirpstančiu kremu?

Bet... Pažiūrėkite į šią septyniasdešimtmetę senutę Mimi Kirk. Ooo... jau girdžiu jūsų komentarus - "ji tikrai išsibalinusi dantis ir prisidariusi plastinių operacijų". Nežinau, gal jūs teisūs, o gal ne - kiek skaičiau interviu, Mimi sakosi jokių plastinių operacijų nėra dariusi. Arba dar siūlau pažiūrėti į šį 109 metų senuką... Jis net raukšlių normalių neturi. Taip, sakysite, gal jo tokie genai. Ir gal jūs teisūs... Turbūt kokių 90 procentų žmonijos RAW mitybą vertina skeptiškai, tačiau mane šie filmukai paskatino žaliavalgyste pasidomėti rimčiau ir iš arčiau. Aš juk ruošiuosi gyventi amžinai, tad būtų ne pro šalį būti ir amžinai jauna, sveika, energinga :)

Taigi, seminaras.

Viktorija pasirodė labai miela, paprasta moteris - mūsiškė. Kalbėjo rusiškai ir pasakojo paprastai, lyg netikėtai gatvėje sutikta sena bičiulė. Viktorija gimė Rusijoje, tačiau su visa šeima persikraustė gyventi į Ameriką. Netrukus jos šeimą užpuolė rimtos ligos - sūnaus cukrinis diabetas ir insulino grėsmė, dukros astma ir baisaus kosulio priepuoliai naktimis, vyro reumatinio artrito paaštrėjimas ir invalido vežimėlis ateityje, o ją pačią kankino 127 kilogramai ir aritmija, dėl kurios mirė jos tėvas. Kai reikalai galutinai pašlijo, iš nevilties Viktorija ėmė klausinėti sveikai atrodančių nepažįstamų žmonių - kokia jų sveikatos paslaptis. Ir po 2 mėnesių sutiko moterį, kuri aukštyn kojomis apvertė Viktorijos šeimos gyvenimą. Toji moteris buvo žaliavalgė, laiminga prieš 20 metų išsigydžiusi gaubtinės žarnos vėžį, ketvirtą stadiją. (kadangi jau daug kam tai pasakojau gyvai, šioj vietoj vėl išgirstu skeptiškus jūsų komentarus :)) Grįžusi namo Viktorija išmetė visus puodus, švariai iššlavė šaldytuvą ir visas spinteles, su plaktuku išdaužė mikrobangų krosnelės durelių stiklą - sunaikino viską, kas ją sieja su senuoju gyvenimu ir pradėjo naują, nežinomą, nepatirtą - žaliavalgės. Tuo metu ji, kaip ir aš, įsivaizdavo, jog žaliavalgiai graužia morkas ir salotų lapus, užsikąsdami bananais... :)

Lyrinis nukrypimas, jūs tik pažiūrėkit, kokių išradingų ir gražių gėrybių tie žaliavalgiai moka pasigaminti! Pasigooglinkite paveikslėlių raw food, raw recipes, raw cakes ar panašiai. Mmm.... (šioj vietoj man nutįso seilė...)

Na, žodžiu, kaip galite nuspėti, Viktorija ir jos šeima pasveiko. Seminare dalyvavo Viktorijos dukra, jau suaugusi ir ne mažai gyvenime pasiekusi. Dukra pasakojo, jog perėjusi prie žaliavalgystės, ne tik pasveiko nuo astmos, bet ir pradėjo aiškiai mąstyti, išlaikyti sutelktą dėmesį net po 12 valandų, kas 8 metų vaikui - neįmanoma. Būdama 14 metų ji įstojo į universitetą, nes mokykloje jai pasidarė per lengva mokytis. Man tai padarė įspūdį.

Viktorija skyrė daug laiko, kad mums paaiškintų, kodėl žmonija šiandien valgo tai, ką valgo - daug perdirbto maisto. Tai susiję su 3 atradimais:
* XVIII amžiaus pabaigoje buvo išrastas plieninis besisukantis mechanizmas, kuris grūdus sumaldavo į baltutėlius smulkius miltus, kuriuos turime ir šiandien.
* 1813 metais britų chemikas išrado, kaip rafinuoti cukrų.
* 1795 metais prancūzas virėjas laimėjo 12.000 frankų Napoleono paskelbtame "Geriausiam maisto konservavimo būdo" konkurse. Jis įvairią mėsą ir daržovės virė ~6 valandas, po to dėjo į stiklainius ir užliejo derva. Vėliau ta prancūzų karinė paslaptis (konservai juk buvo skirti kariams) nutekėjo į Angliją ir ilgai netrukus, 1810 metais anglas užpatentavo specialias skardines maistui koncervuoti.

Šie atradimai per kelias kartas visiškai, iš pagrindų ir neatpažįstamai perkeitė žmonių mitybą. Maistas tapo pigus, patogus ir ilgai išsilaikantis, tačiau maiste praktiškai neliko vitaminų ir kitų vertingų maisto medžiagų.

Organizmo reakcijos neprireikė ilgai laukti. Netrukus tūkstančiai žmonių mirė nuo skorbuto (vitamino C trūkumas), pilagros (vitamino B trūkumas), rachito (vitamino D trūkumas, t.y. žmonės daug laiko praleisdavo patalpose, neidami į lauką). 1900 metais Amerikoje iš 100 000 mirusiųjų tik 64 žmonės mirė nuo vėžio. O dabar kiek? Nežinau skaičiaus, bet baisoka apie jį net pagalvot.

Mes tik septinta karta, o jau ėmėm keistis dėl taip radikaliai pakitusios mitybos. Duomenys Amerikos, tačiau vertėtų ir mums susimąstyti - dėl vitamino (ar čia mineralas?) K trūkumo moterims vaikai gimsta be ausų ir nosių, negalintys judinti sąnarių, nes K būtinas kremzliniam audiniui susidaryti. Žmonės gimsta su per mažais žandikauliais, nes kartos iš kartų kramto minkštą maistą, taigi žandikauliai vis mažėja - nebetelpa visi dantys ir reikia rauti krūminius. Vaikai gimsta išvis be smakrų. Ir dar - mes valgome tiek konservantų, jog mirusiųjų kūnai neyra....

Nežinau, jau daug prirašiau, tačiau dar nei pusės nepapasakojau... O gal ir neverta man visko pasakoti? Juk mokate skaityti, galite nusipirkti jos knygas ir patys viską sužinoti iš pirmo šaltinio. Net nei nesiruošiate tapti žaliavalgiais, manau bendram išsilavinimui tokia informacija nepakenks... :) O aš pamėginsiu bent 2 savaites maitintis žaliavalgiškai 100 proc., pažiūrėsim, kas man gausis :)

Na ir pabaigai, Viktorija išrado ir garbina (kartu su ja ir pusė pasaulio) Žalią kokteilį. Anot autorės, chlorofilas savo sandara labai artimas žmogaus kraujo sandarai ir yra būtinas mūsų organizmui - šalina toksinus, gydo, net atjaunina ir žili plaukai įgauna spalvą (!!!). Pradėti Viktorija siūlo nuo 80 proc. vaisių ir 20 proc. žalumynų, o paskui po truputį keisti proporciją, kad vaisių būtų 20 proc., o žalumynų - 20 proc. Žalumynai - antžeminė žalia augalo dalis: salotos, špinatai, dilgėlės, ridikėlių lapai, morkų lapai ir t.t. Beje, pasirodo morkų požeminė dalis, t.y. šaknys, savo maistine verte gerokai nusileidžia antžeminei daliai - lapams!

Pabandžiau ir aš gerti tą Žaliąjį kokteilį. Skanu! Kiekvieną kartą sumalu vis kitaip (kartais gaunasi pasibjaurėtinai), tad dalinuosiu su jumis vienu iš pirmųjų receptų, kuris man labai patiko:
sauja špinatų lapų, šiek tiek salotų, šiek tiek vandens, ananasas ir sauja džiovintų razinų :) viską gerai ištrint kokteilinėje (blenderyje).

Garbės žodis, tapau priklausoma nuo tokių žalių kokteilių ir laukiu nesulaukiu akimirkos, kada pareisiu namo ir susiplaksiu! Niekad neįsivaizdavau, kad toks dalykas gali būti toks skanus :) Tikiuosi patiks ir jums :)

2011 m. birželio 20 d., pirmadienis

Fėjų ir elfų diena

Nuotraukos šaltinis: www.josephinewall.co.uk

Kiekvieną dieną mūsų gyvenimus trapiais fėjų sparnais paliečia maži, perregimi stebuklai. Kol buvome vaikai, mokėjome žavėtis vėjo virpesiu žolėje ar pienės pūko skrydžiu virš saulėje žaižaruojančios balos. Ar atsimenate, kaip buvo smagu taškytis baloje arba ridentis nuo žolėto kalno?

Kas mums nutiko, kai suaugome?

Fėjų ir elfų diena, tokios kalendoriuje nėra. Tačiau mes patys galime ją sukurti ir tapti bent vienai dienai mistine būtybe, galinčia kurti stebuklus.

Liepos 16 dieną kviečiu prisijungti prie mūsų ir atsinešti su savim gabalėlį savo širdies šviesos. Kokia bus ta šventė priklauso nuo mūsų pačių - tik visi kartu drauge galime padaryti nepamirštamą stebuklą sau ir savo artimiesiems.

Fėjų ir elfų dienos namučiai Facebook'e.

***

O dabar nuo romantiškų pereinu prie konkrečių kalbų :)

Viskas labai paprasta. Kai žiemą ruošiausi mūsų darbo karnavalui ir gaminausi fėjos sparnus (čia rasite aprašymą, kaip man sekėsi), pagalvojau, kad mums visiems reikia Fėjų dienos. Juk visi, būdami vaikais, mokėdavom panirti į fantazijų pasaulį be jokių specialių priemonių ar didelių pinigų. Ir be to, aš už tas šventes, kurias mes sukuriame patys, o ne švenčiame tik todėl, kad reikia - Naujieji metai ar gimtadienis. Aš nenoriu švęsti privalomų švenčių! Noriu švęsti tada, kai man linksma, tada, kai aš pati suplanuoju ir sukuriu šventę sau ir savo draugams!

Visa laimė, kad šiai idėjai pritarė ir mano draugai - Ieva, Žaneta ir Janas. Taip pat atsirado ir kitų, kurie susižavėjo Fėjų ir elfų dienos idėja.

Todėl tikrai kuo nuoširdžiausiai kviečiu prisijungti visus visus, kurie mano, jog šventinei nuotaikai nereikalinga speciali įranga, didelis alkoholio kiekis ar brangiai apmokami linksmintojai.

jei Jūs dainuojate, piešiate, šokate, grojate - prisijunkite ir tapkite programos dalimi! Jei išmanote vaistingus žolynus - esate laukiami. Jei turite fėjos ar elfo talentą - kviečiame! Jei turite organizatoriaus talentą - super! Laukiame jūsų visų, kurie nori kurti šventę, o ne laukti, kol bus pralinksminti!

Mes taip pat nesėdime rankų sudėję ir jau daug ką sugalvojom. Pavyzdžiui tris konkursus:

1. Geriausio kostiumo ir gražiausių sparnų rinkimai. Prizas - profesionalios grimerės paslaugos (dovana gali pasinaudoti ir vyrukai, pvz., helovyno vakarėliui :))
2. Gardžiausių vaišių konkursas - kviečiame atsinešti vaišių sau ir draugui :) Visi ragausime ir rinksime šeimininkę/šeimininką, atsinešusį gardžiausias vaišes.
3. Gražiausio vainiko ir gražiausių papuošalų, padarytų iš augalų, konkursas.

Taip pat veiks Fėjų turgelis, galite atsinešti parduoti, išmainyti viską, kas jūsų kūrybos ir rankų darbo ir susiję su mistiškomis būtybėmis. Taip pat mes pasirūpinsime fėjų sparnais, kad, jei neturite laiko rankdarbiams, galėtumėte įsigyti ir įsilieti į margaspalvę minią.

Jei turite klausimų ar idėjų, rašykite man FejuEfuDiena@gmail.com

2011 m. birželio 19 d., sekmadienis

Smidrai (šparagai) paprastai



Pakelkit prašau ranką, kas dar negamino smidrų. Šią akimirką karštai trokštu išvysti rankų mišką. Kodėl? Ogi todėl, kad nuo to jausčiausi geriau :) Nes smidrus išbandžiau tik dabar, o paskaičius blogus atrodo, jog visa Lietuva jau seniausiai treškina juos užsikišusi už abiejų žandų...

Šiuos žalumynus atradau visai netikėtai ir ne dėl to, kad jų ieškojau. Bet gal apie viską nuo pradžių?

Pradžia buvo birželio 14 d. Kulinarijos studijoje, kur mirgėjo balta-žalia spalvos ir šurmuliavome mes, maisto bloger'ės, atėjusios švęsti Tarptautinę tinklaraštininkų dieną, kurią mums surengė žurnalas "Virtuvė. Nuo... Iki..." ir „Electrolux“.

Jaudinausi taip, lyg eidama pas dantistą. Nei karto net koncertuodama nejaučiau tokio klaikaus jaudulio... Drebėjo viskas, pradedant nuo balso ir baigiant širdele :) Visa laimė, kad nei kolegės blogerės - Violeta (Violetos kampariukas), Viktorija (Gardumynai), Renata (Valgome Europa), Renata (Sezoninė virtuvė), Miglė (Dangiški migdolai), Rūta (Kas nutiko virtuvėje), nebuvo baisios, nei komisija - kulinarinės knygos „Susitikime virtuvėje“ autorius Linas Samėnas, knygos „Virtuvės kaukas“ autorius Aleksandras Pogrebnojus, „Mineralinių vandenų“ ekspertas Gintautas Jašinskas, žurnalo „Virtuvė.Nuo...iki“ redaktorė Eglė Aleksandravičiūtė bei „Electrolux“ prekybos atstovas Mantas Danilevičius.

Aš kepiau ant žarijų skrudintą batoną su grūdėtos varškės užtepėle. Ji nerealiai gerai tiko prie tos prieskoninės duonelės, todėl receptą būtinai įdėsiu vėliau.

Ir, nors jau laikas prieiti prie smidrų recepto, negaliu susilaikyti neparodžiusi nuotraukų, kaip komisija degustuoja mano patiekalą, nepykit labai ant manęs... :D



Tai va, o kalbant apie smidrus, prie manęs buvo Violeta ir kepė smidrų pyragą. Tad turėjau progos į tuos keistus augalus pažiūrėti iš arčiau. Be to, priėjo Linas Samėnas ir galėjau profesionalą apie viską iškamantinėti :) O jis tik patvirtino, kad šiuos žalėsius galima valgyti labai paprastai - trumpai apvirti ir tada apkepti svieste su bulkos trupinukais...

Taigi, jums reikės:
Smidrų
verdančio pasūdyto vandens
ledinio vandens
sviesto
bulkos trupinukų

Jei esate virę šparagines pupeles, turbūt nebeskaitysite toliau ir nueisite savais keliais. Nes juk viskas tas pats:
* Smidrus porą minučių apvirti sūdytame vandenyje.
* Kad smidrai neprarastų spalvos ir traškumo, apvirtus reikia tučtuojau pamerkti į ledinį vandenį. Štai jums įrodymas, jog man pavyko!
* Tada juos apkepinau svieste, pridėjau druskos, nes man jos trūko ir pabarsčiau trupinukais.


Paragavusi nuprendžiau, kad dar kažko trūksta, tad apliejau Blogerių dienoje dovanų gautais česnakiniu aliejumi ir balzaminiu padažu.


Nežinau kas ir kada, bet teisingai pasakė - genialumas slypi paprastume :)
Skanaus!

2011 m. birželio 15 d., trečiadienis

AČIŪ!

Draugystė negali ateiti ne laiku, negali atsistoti skersai kelio. Draugystė reikalinga mums ne mažiau už gyvenimo būtinybes – ugnį ir vandenį.
Ciceronas (106-43 pr. Kr.)


Prieš keletą dienų žurnalas "Virtuvė Nuo... Iki...", artėjant Tarptautinei tinklaraštininkų dienai, kvietė atiduoti savo balsą už mėgstamiausius lietuviškus maisto tinklaraščius ir išrinkti pačius pačiausius. Tinklaraštininkai (bloger'iai) buvo renkami keturiose kategorijose:
* Mėgstamiausias/geriausias tinklaraštis
* Skaniausias metų debiutas
* Stilingiausias tinklaraštis
* Geriausias teminis tinklaraštis

Aš nerašau temomis, tad kategorija "Geriausias teminis tinklaraštis" iškart atkrenta.

Su stiliumi pas mane prastoka, tad į Stilingiausius taip pat netaikau.

O štai Mėgiamiausias tinklaraštis ir Skaniausias metų debiutas - kodėl gi ne pabandžius?

Mėgiamiausio tinklaraščio kategorijoje surinkau 25 balsus, kurie nublanko prie 54 balsus už Žaidimų aikštelę. Na, galų gale juk ir aš dar visiškai piemenaitė maisto blog'ų srityje, juk rašau viso labo kiek daugiau, nei metus! Ir, palyginusi savo blog'ą su Žaidimų aikštelės ar su Neringos blogu, ar su Savaitgalio rendez - vous tikrai matau akivaizdžius skirtumus! Mano nenaudai, deja. :)

Taigi, kas man be lieka? Tik mėginti laimėti Skaniausio metų debiuto kategorijoje... ;)

Tiesą sakant, iš pradžių net nesitikėjau laimėti. Tačiau, kai pamačiau, jog su Sezonine virtuve mes konkuruojame poros balsų skirtumu, pakilo azartas laimėti :)

Jei Sezoninės virtuvės autorė net nežinojo apie rinkimus ir jos rinkiminei kampanijai vadovavo vyras, aš nebuvau tokia kukli ir iki gyvo kaulo įgrisau savo draugams ir kolegoms :) Mano ir Renatos draugų mūšis vyko įnirtingai ir atkakliai iki pat paskutinės akimirkos ir net ilgiau. Ir, kovos sūkuryje, aš supratau vieną labai svarbų dalyką - aš jau laimėjau ir prizas neįkainojamas jokiais pinigais.

Ir, kai žingsniavau gatve į Tarptautinės tinklaraštininkų dienos renginį, mąsčiau, kad net jei ir nieko ten nelaimėsiu, nesvarbu, nes savo prizą jau atsiėmiau.

Ačiū, mano mieliausi, brangiausi draugai, bičiuliai, kolegos, ačiū visiems, kuriuos pažįstu ir nepažįstu, bet, galbūt, kada nors susipažinsiu. Ačiū Jums už jūsų palaikymą, ačiū, kad stengėtės man padėti laimėti rinkimuose. Jūs man įteikėte pačią vertingiausią dovaną, kokią žmogus gali padovanoti žmogui. Ačiū visiems balsavusiems, ačiū tiems, kurie ragino balsuoti savo draugus ir draugų draugus. Ačiū!

Ačiū Astai Žvikevičienei už patarimą, kaip serviruoti konkursinį patiekalą ir už užtepėlės idėją! Be tos užtepėlės mano prieskoninė duonelė būtų buvusi neišbaigta.

Ačiū žurnalui "Virtuvė Nuo... Iki..." už kvietimą ir Kulinarijos studijai už galimybę gaminti fantastiškoje virtuvėje tarp fantastiškų žmonių.

Ačiū visiems ir ačiū kiekvienam!

Asmeniškai ačiū:

Deimante Zebrauskaite, Neringa Dangvydė, Rasa Un, Laurynas Grauslys, Ingrida Alex, Marius Mykolaitis, Inga Strolyte-Oganesian, Grazina Matikaite, Gintarė Zakarauskaitė, Ieva Mastavičiūtė, Лена Л., Jan Łukaszewicz, Sofija Pavinskaite, Asta Lenkoviciene, Vaida Žukauskaitė, Vaida Vaitkuvienė, Stanislav Prokopovic, Justė Bakšytė, Ilze Butkute, Aušrinė Pabiržienė, Dalia Survilaite, Asta Savickaite, Laura Sestavickiene, Diana Tomaševič, Elena Veleckaitė, Ruta Wait, Ramune Rutkauskaite, Neringa Valatkaitė, Jolanta Digimas, Simono Dailės Studija, Povilė Epe, Oksana Keturkiene, Daiva Tamuleviciute, Foto Persona, Darius Kauzanas, Rūta Pupkevičiūtė-Pitkauskienė, Vaidotas Ilgius, Artūras Lokys, Inga Le, Inga Muchks Romanovskienė, Saulius Tumelis, Saulius Ubonis, Angele Ser, Rūta Baltokienė, Vytautas Skestavicius, Arvydas Adamonis, Neringa Lašaitė-Markevičienė, Alina Karnauskiene, Jovita Traškevičiūtė, Asta Steponaviciute, Rasa Kazlauskaite, Egle Slezas, Veronika Macutkevič Gerfolveden, Tadzilka Prokopovič, Lina Baranauskiene, Makarovaitė Ilona, Andrius Plindinas, Vita Survilaite, Rita Dziubinskienė, Elina Čiblienė, Gabrielė Jasaitė, Kristina Katinaite, Janina Zelionkiene, Irena Lavrinovič, Narimantas Gruzdys, Aleksandra Boo, Aleksas Siautkulis, Rūta Radvilienė, Darius Law, Virginija Macenkiene, Džiuginta Viršilaitė, Guoda Kavaliauskaite, Beata Lachowicz, Kristina Jurga, Liveta Tarleckyte, Aiste Baguziene, Žurnalas Žmonės, Jana Janauskas, Inga Grigorjeva, Di Gr, Ausra Litvinskiene, Virginija Švedienė, Elena Lipska, Oksana Lavrinovič, Ingrida Kruopstaite, Rugilė Abukauskaitė, Irina Cinkovic, Lina Rimšaitė, Kestutis Kisielis, Marina Markevičienė, Loreta Jermakaite, Kotryna Tulabaitė, Rasa Sutkute, Ela Brazevic, Balcevič Nijolė, Onute Stasiukynaite, Sabina Rabkovskaja, Rasa Slabodiene, Anna Kolosova, Joly Boly, Loreta Lukasevic, Loreta Jermakaite, Gintarė Bartkevičiūtė, Kristina Jurga, Ausra Litvinskiene, Sabina Rabkovskaja, Eglė Wunderbar, Jevgenija Mazhyle, Narimantas Gruzdys, Balcevič Nijolė, Džiuginta Viršilaitė, Roberta Burkšaitė, Lina Trimailova, Taurima Bunkutė, Leonid Pozin, Inesa Lavrinaitytė, Auguste Kairyte, Viktorija Ūla Burbaitė, Karolis Abukauskas, Karolina Stankiewicz, Grėtė Užaitė, Jolanta Borisionok.

2011 m. birželio 12 d., sekmadienis

Dilgėlių sriuba

Po pirmosios mano nelabai sėkmės gaminant makaronus su dilgėlių ir pelėsinio sūrio padažu aš sau pasakiau:
"turbūt protingiau būtų su tokiu naujovišku dalyku išmėginti kieno nors jau sukurtą receptą, o tada jau imtis kūrybos pačiai... :)"

Kaip tariau, taip ir padariau. Kitas mano bandymas buvo paprastutė (ir gardutė) dilgėlių sriuba.

Man prireikė:
Dilgėlių viršunėlių ir lapų - pasimokiusi iš ankstesnės klaidos stiebų nebenaudojau :)
Poros šviežių bulvių
Grietinės

Viriau taip, kaip verdu rūgštynių sriubą - pirma supjaustau stačiakampiais ir išverdu bulves, o paskui įdedu saują nuplikintų verdančiu vandeniu ir sukapotų dilgėlių, druskos, pipirų, grietinės.



Tikrai skanu. O ir gražu :) Rūgštynės praranda savo žalią spalvą, o dilgėlės - ne. Pabandykit ir jūs :)

Kepti burokai

Nekalbėsiu apie burokų naudą žmogaus organizmui, nes net neabejoju, jog ir patys/pačios kuo puikiausiai žinot :) Užtat paklausiu - kas pirmiausia ateina į galvą, išgirdus žodį "burokėlis"? Man asmeniškai - šaltibarščiai, barščiai, burokėlių salotos, silkė marškinėliuose.

Burokėlių proga primenu jums gan vykusius burokėlių traškučius :) Ir dar esu kepusi burokėlių pyragą iš Impossible is nothing blog'o, nes suviliojo ryškiai raudona pyrago spalva. Bet man gavosi taip neskanu, kad net neaprašiau rezultato :D Teisybės dėlei turiu pridurti, kad ir receptūros nesilaikiau "paraidžiui".... :) gal todėl man ir nepavyko...

Žinote, kodėl taip ilgai rašau įžangą ir neprieinu prie recepto? Todėl, kad man norisi paplepėti su jumis, o receptas toks trumpas ir paprastas, kad užtektų įrašyti vos kelis sakinius ir būtų baigta.

Ech, bet tiek to.

Jums reikės:
Virtų ir nuluptų burokų
Sviesto kepimui
Kiaušinio plakinio
Džiūvesėlių trupinių arba manų kruopų, kurias labai dažnai naudoju vietoj trupinių

* Burokus išvirkite, atvėsinkite ir nulupkite. Aš viriau su druska, trupučiu acto ir keliais gvazdikėliais.
* Tada juos supjaustykite plonais griežinėliais.
* Pamirkykite kiaušinio plakinyje.
* Tada apvoliokite trupiniuose arba manų kruopose.
* O tada apkepkite iš abiejų pusių sviete.


Tinka kaip garnyras arba galima valgyti vieną. Visai skanu :) Taip pat tinka ir varguoliams, jei prisimenate mano sumanymą ieškoti, kurti ir aprašyti receptus, kuriuos galėtų sau leisti pasigaminti ir tie, kurių išlaidos dienos maistui neviršija 4 lt. Idėją aprašiau čia (paspauskite ant šio sakinio)

Beje, ieškodama burokėlių nuotraukų, radau, kad Lenkijoje yra Burokų miestas :)
Nuotraukos šaltinis: http://kolumber.pl/

2011 m. birželio 11 d., šeštadienis

Pagerinta rūgštynių sriuba

Nuotraukos šaltinis: Gourmetsleuth

Turbūt nerasi nei vieno žmogaus Lietuvoje, kuris nebūtų valgęs rūgštynių sriubos. Ir turbūt vos vienas kitas nemoka ją išvirti. Čia kaip šaltibarščiai - neatsiejama Lietuvos dalis.

Nežinau, kaip verdate Jūs (bet labai norėčiau sužinoti!), o aš verdu labai paprastai - pirma supjaustau stačiakampiais ir išverdu bulves, o paskui įdedu saują kapotų rūgštynių, druskos, pipirų, grietinės. Štai ir viskas :)

Tačiau šį kartą įdėjau raugeriškio džiovintų sėklų ir Gourmet Studio prieskonių mišinio Brušeta (jei gerai pamenu pavadinimą, nes jau viską išnaudojau ir pakelį išmečiau... :/) - su česnakais, bazilikais, džiovintų pomidorų gabaliukais, pipirais.


Mmmmmm.... labai skanu :)

Ant žarijų skrudintas batonas su prieskoniniu sviestu arba "Žiedo Ieškotojo užkanda" :)

Dabar jaučiuosi kaip tikra blogerė, beveik kaip mano guru - Duonos ir žaidimų, Impossible is nothing, Tarp vėjo gūsių, Saulėta virtuvė, Žaidimų aikštelė ar bet kuris kitas blogas iš mano sąrašo...

Nes aš gavau kvietimą į blogerių vakarėlį, kurį organizuoja žurnalas Virtuvė Nuo... Iki...!!! JĖĖĖĖĖ!!!!
Nu kaip "gavau"... pati pasiprašiau priimama. Bet juk mane priėmė!!! :)

Užtat reikėjo pateikti receptą, kuri bus gaminamas vakarėlio metu. Pateikti reikėjo iki birželio 7 d., o aš pasiprašiau pakviečiama tik vakar, birželio 10 d. O dar kaip tyčia su vasaros karščiais atėjo ir tingulys gaminti, taigi neturiu nei vieno "krūto" patiekalo. Ir dar receptas turi būti ne bet koks, o tinkamas iškyloms ir derantis prie Joninių.

Žinau vieną receptą su keptais paparčių pumpurais. Tačiau jo nesu bandžiusi. Greitosiomis po darbo nulėkiau į sodą ieškoti paparčių. Ir patyriau nusivylimą - paparčių pumpurų nėra, vieni lapai. Turbūt tas patiekalas yra ankstyvo pavasario... :(
Nuotraukos šaltinis: Gamtos produktai


Tad nebeturėjau iš ko rinktis, teko pasiūlyti ne kartą išmėgintą, visiškai neįmantrų, paprastą, bet gardų receptą ant žarijų skrudinto batono su prieskoniniu sviestu.

Reikės:
* Neraikyto batono (arba kelių, jei didelė kompanija)
* Suminkštėjusio sviesto pusės pakelio arba viso pakelio, jei 2 batonai. Galima sviestą keisti alyvuogių (arba, jei ir jo nėra - paprastu) aliejum.
* Prieskonių: pipirų, paprikų miltelių, ožragės miltelių, ciberžolės, maltų kmynų.
* Drukos
* Baziliko, česnako, svogūnų laiškų, krapų.
Taip pat reikės folgos ir karštų žarijų. Esu bandžiusi kepti orkaitėje, bet ant žarijų žymiai skaniau išeina :)

O jei reikia pavadinimo, susijusio su Joninėmis, tegul būna "Žiedo Ieškotojo užkanda" :)


* Batoną reikia supjaustyti ne iki galo, neperpjauti "dugno".

* Sviestą arba aliejų sumaišyti su prieskoniais, druska, smulkintais česnakais, krapais, bazilikais, svogūnų laiškais. Kai pirmą kartą pernai kepiau, turėjau mažai sviesto, tai maišiau jį su paprasčiausiu aliejumi. Gavosi puikiai! kai kada skanūs dalykai išeina nenaudojant stebuklingų arba labai brangių produktų :)

* Mišiniu pertepti įpjovas.

* Batoną gerai susukti į folgą.

* Kepti ant žarijų pavartant :) Aš, asmeniškai, nesijaučiu puikiai įvaldžiusi kepimo ant žarijų meną. Todėl kiekvieną kartą labai jaudinuos, kad nesudeginčiau, bet iškepčiau. Su batonu paprasčiau. Čia užtenka jaudintis, kad nesudegtų, nes neiškepus irgi galima valgyti :)


Skanaus ir palinkėkite man sėkmės tame vakarėlyje. Klaikiai bijau, kad tik neapsijuokčiau. Juk aš jokia kepėja ar virėja! Man tiesiog patinka gaminti maistą ir tiek. Heh...

2011 m. birželio 2 d., ketvirtadienis

Atostogos

Atostogos... Saulė... Karštis... Plaštakių sparnų plazdėjimas galvoje... Šiek tiek baisu, bet ir smagu nesiorientuoti, kuri savaitės diena šiandien yra. Trečiadienis? Ar ketvirtadienis? Bandau nepamesti Įprastinio Gyvenimo Ritmo, bet šiandien galutinai įsitikinau - Ritmas nubėgo toli toli į priekį ir jo jau nebe matyti... Na ir laimingo jam kelio :)










2011 m. gegužės 24 d., antradienis

Makaronai su dilgėlių ir pelėsinio sūrio padažu


Vieną fantastiškai saulėtą ir šiltą gegužės sekmadienį prabudau anksti, 6 ryto, ir nusprendžiau pradėti džiaugtis diena tučtuojau, nieko nelaukdama. Greit apsirengiau ir, pakvietusi Guziką į kompaniją, nužingsniavau į Vingio parką.

Guziko nuotrauka iš kito pasivaikščiojimo, prašom atleisti man už šį mažą istorijos pagražinimą... :)

Taigi, kadangi pastaruoju metu daug skaitau apie tai, kokios iš tikrųjų yra vertingos žmogui piktžolės, ta proga prisiskyniau milžinišką puokštę dilgėlių :) Žinoma, rinkti dilgėles ne pats maloniausia užsiėmimas, tačiau save įtikinau, jog tai skiepai nuo visų ligų... :)


"Dilgėlė – vienas naudingiausių laukinių augalų. Kiekvienas ją pažįsta. Jį labai vertinga, gero skonio, lengvai paruošiama. Savo verte jį prilygsta ankštinėms daržovėms (žirniams, pupoms). Šviežiose dilgėlėse yra daugybė mineralinių medžiagų (geležis, kalis, kalcis) bei vitaminų, ypač C, E, K ir B, karotino, organiniu rūgščių, fitoncidu ir fermentu. Dilgelės gerina kraują (skatina hemoglobino gamybą), mažina kraujavimą, didina krešėjimą, didina gimdos raumenų tonusą, valo organizmą, pašalina pavasarinį nuovargį, pagerina medžiagų apykaitą ir sustiprina imuninę sistemą.

Geriausia skinti kai stiebeliai dar jauni- iki 10-15 cm. aukščio. Patartina nepjauti augalo pernelyg žemai – gali sunykti. Vasara maistui skinami tik suaugusiu dilgeliu lapai."

Citatos šaltinis: www.ngc.lt

Nepasakyčiau, jog receptų su dilgėlėmis nors vežimu vežk... Turėjau sūrio su mėlynuoju pelėsiu gabaliuką, tad sugalvojau pasidaryti padažą prie makaronų. Su pelėsiniu sūriu ir nuostabiosiomis dilgėlėmis... :)

Makaronus dariau pati, namuose, kaip kad dažniausiai, tik šį kartą nedėjau kiaušinio. Kodėl? Ogi šiaip sau :)

Padažui naudojau štai ką:
Gabaliuką sūrio su mėlynaisiais pelėsiais
Šiek tiek saulėgrąžų aliejaus
Pundelį šviežių, nuplautų dilgėlių
Prieskonių: druskos, pipirų, kmynų, muskatų, bazilikų.

* Visur rekomenduoja prieš gaminimą nuplikinti verdančiu vandeniu. Aš pagailėjau vitaminų ir to nedariau. Turbūt be reikalo...

* Dilgeles su sūriu bandžiau sumalti įvairiais smulkinimo prietaisais - blenderiu ir tuo kitu, kuriuo daromi kokteiliai. Blenderis nieko nesumalė, o koktelių smulkintuvas ėmė rūkti iš variklio. Bet, šiaip ne taip, sumalė. Paskui supratau, kodėl variklis ėmė rūkti - prisimenate pasaką apie brolius juodvarniais lakstančius? Kaip mergaitė, bandydama išgelbėti brolius, iš dilgėlių audė marškinius? Ši istorija - ne iš piršto laužta. Dilgėlės yra augalas, iš kurio gali būti audžiamas audeklas. Kaip linai. Arba kaip kanapės. Lietuvoje net įsteigtas dilgėlių perdirbimo fabrikas (jei nesubankrutavo dar...). Aišku, dilgėlių audeklus parduoda ten, kur juos vertina ir perka - ne Lietuvoje... :(
Grįžtant prie smulkintuvo variklio - dilgėlių plaušai apsisuko aplink malūnėlio ašmenis ir stabdė sukimąsi.
Geriau dilgėle malti su mėsmale...

* Tada pridėjau prieskonių ir paragavau. Labai jau intensyviai jautėsi dilgėlės...

* Tada visą masę suverčiau į keptuvę ir ėmiau troškinti. (kad Mielasis užklydo į virtuvę, išgirdau iš jo klausimo "kas TAI keptuvėje???" Iš intonacijos supratau, jog reikia žmogų skubiai nuraminti, jog jam to valgyti nereikės, jei jis nenorės. Buvau nedelsiant patikinta, jog jis TO tikrai nevalgys... :/)

* Po kurio laiko, kai mano nuomone dilgėlės išitroškino, vėl paragavau. Skonis sušvelnėjo, bet išliko labai stipriai specifinis. Nesakau, kad neskanu. Tiesiog su niekuo nesulyginima ir keista.

* Finale mano patiekalas atrodė taip:


Ne taip ir blogai, ar ne? Ir nebuvo neskanu. Tik baisiai keista... :)

P.S. turbūt protingiau būtų su tokiu naujovišku dalyku išmėginti kieno nors jau sukurtą receptą, o tada jau imtis kūrybos pačiai... :)

2011 m. gegužės 21 d., šeštadienis

Orkaitėje keptos daržovės su rūkytu sūriu


O jau skanumas - neišpasakomas, garbės žodis! Taip ir auga kilogramai, nes trūksta valios laiku sustoti valgius... :)

Be to, čia puikiai suskambėjo mano naujai įsigyti prieskoniai - juodgrūdė, ožragė ir dūminė paprika (turbūt baisiai nesveika, nes kažkaip abejoju, ar ji natūraliai rūkyta... :/ )


Taigi, ką aš kepinau?
Bulves (neskutas, tik labai gerai nušveistas su kempinėle po vandeniu)
Brokolius
Morkytes
Papriką
Žalius žirnelius (naudojau šaldytus)
Svogūnų galvas, pjaustytus riekelėmis
Rūkytą sūrį (bet jau nebe pamenu, kurį tiksliai... ar būna rūkyta mocarela? nes kažkodėl atrodo, jog naudojau ją)
Prieskonius - druską, sausoje keptuvėje paskrudintas kanapes ir sumaltas su pipirais, juodgrūde, ožrage, paprastą ir dūminę paprikas. Gal dar šiek tiek ciberžolės (indiškas auksas, sargas nuo vėžio. Kad geriau įsisąvintume vertingąjį kurkuminą, būtina pridėti ir pipirų :) ).

Puošiau peraugusiomis daigintomis garstyčiomis (vis nesugalvodavau, kaip jas panaudoti... arba prieš valgį pamiršdavau jų užsiberti :) tai daigintos garstyčios tapo peraugusiais daigeliais :) ) ir... salotomis sunkiai ištariamu pavadinimu, kurį dar ir pamiršau...

* Bulves gerai nuploviau, nušveičiau kempine ir supjausčiau riekutėmis nenulupdama odelės
* Pasmulkinau visas kitas daržoves.
* Į puodą sudėjau paruoštas daržoves, subėriau žirnelius, kliustelėjau aliejaus, pažėriau prieskonių, druskos ir viską gerai išmaišiau.
* Suverčiau daržoves į kepimo indą ir kepiau orkaitėje.
* Kai daržovės iškepė, užbarsčiau tarkuotu rūkytu sūriu. Dabar galvoju, kad šis valgis turėtų irgi visai gerai gautis ir su rūkytu varškės sūriu :) reiks pabandyti...

Kai suris išsilydė, dėjau į lėkštę, puošiau salotomis, barsčiau daigintomis garstyčiomis ir pasigardžiuodama valgiau :)

Tikiuosi patiks ir jums :)

2011 m. gegužės 18 d., trečiadienis

Lęšių ir avižirnių paštetas


Vegetarišką paštetą aš jau seniai ruošiuosi pagaminti. Kol galų gale susiruošiau tai padaryti. Tik... kaip jau tapo taisykle, pusės produktų neturėjau, tingėjau eiti į parduotuvę, tad, prisiskaičiusi šimtus variantų, pamėginau sukurti savąjį... :)

Na ir gavosi visai neblogai. Skanus tiek šaltas, tiek karštas. Aš bandžiau jį valgyti su bešamelio padažu. O likučius sudorojau su banaliuoju kečupu. Kepupas tiko labiau. Bet čia turbūt skonio reikalas :)


Jums prireiks:
stiklinės avižirnių
stiklinės lęšių (naudojau raudonuosius)
poros galvų svogūnų.

Svarbiausia čia prieskoniai:
cinamonas
muskatas
mėta
aitrioji paprika
nemaltos garstyčios
kmynai
kumynai
druska, kaip gi be jos :)

* Pirmiausia užmerkiau avižirnius ir lęšius. Juos geriau mirkyti ir virti atskirai, nes virimo laikas skiriasi. Jei lęšiai išverda per 15-20 min., avižirnus reikia virti ilgai. Ir mirkyti juos taip pat reikia ilgai.

* Sukapojau ssvogūnus ir pakepinau svieste, subėriau visus prieskonius.

* Į elektrinę trintuvę supyliau virtus lęšius, avižirnius ir kepintu svogūnus kartu su visais riebalais ir gerai viską pertryniau.

* Tešlą paragavau ir įbėriau papildomai druskos, kmynų (čia žiūrėti pagal skonį :))

* Į kepimo indą įtiesiau kepimo popierių ir suverčiau tešlą.

* Kepiau, kol paštetas tapo tvirtas. :)

Kaip jau minėjau, valgiau su bešamelio padažu. Ale labai jau nefotogeniškas jis :(

2011 m. gegužės 10 d., antradienis

Makaronai su tofu


Artėjant blog'o metukų gimtadieniui gegužės 11 d., ir vėl prisiminiau pirmą įrašą apie tofu gamybą.

Tofu taip pat puikus pavyzdys, kaip nebrangiai galima pavalgyti. Tiesa, gamyba užima daug laiko ir tenka pasivozoti, tačiau rezultate iš 2 stiklinių pupelių 2 žmonės gali pavalgyti 2,5 kartus, nes gauni ir tofu, ir nuo gamybos likusias išspaudas, panašias į varškytę :) O sojų pakuotė berods kainuoja kiek gaugiau nei 2 Lt...

Tuo pačiu noriu padėkoti prie idėjos prisijungusiai Julijanai su perlinių kruopų risotto su pievagrybiais. Kitas receptas Linguine su grietinėlės ir brokolių padažu taip pat visai priskirtinas prie pigių ir gardžių idėjų varguoliams, kurie dienos maistui tegali skirti vos 4 lt.

Ačiū už palaikymą Jurgitai, rašančiai blog'ą "Duonos ir žaidimų"!

Kviečiu visus ir visas prisijungti prie manęs ir savo bloge sukurti skyrelį su patiekalais, kurie skanūs, tačiau kainuoja visiškai nedaug. O jei nerašote blog'o, receptą atsiųskite man su nuotraukomis ir aprašymais, aš jį jūsų vardu įdėsiu pas save. Arba galite tiesiog atsiųsti receptą, aš jį išmėginsiu, aprašysiu ir, jūsų vardu, jį paskelbsiu :) O receptus siųsti reikia adresu asta.ivaskeviciute@gmail.com

Gal jau grįžkime prie makaronų su tofu? :)

Kaip pagaminti tofu, rašiau čia. Šį kartą naudojau pusę pakelio ir vietoj citrinos sulčių - actą. Išmirkytas pupeles maliau ne su mėsmale o su blenderiu.


Tofu reikia gerai paslėgti, kad išvarvėtų kuo daugiau skysčio, tad galėtų sugerti kuo daugiau prieskonių, marinato.


Aš įpilu šiek tiek aliejaus ir tada beriu prieksonių pagal nuotaiką - gartyčių grūdelių, muskato, pipirų, baziliko, druskos, sojoss padažo. Reiktų palikti pasimarinuoti kelias valandas, galima palikti per naktį/dieną.

Tada apkepu svieste arba aliejuje, įdedu virtų makaronų ir dar pakepinu viską gerai permaišydama.


Skanaus!

2011 m. balandžio 30 d., šeštadienis

Pupelių troškinys su cinamonu ir idėja


Žinot, jau kurį laiką man neina iš gavos mintis, kad "Lietuvoje kas penktas žmogus skursta, tūkstančiai užmiega alkani...". Šie žodžiai įrašyti Maisto banko tituliniame puslapyje.

Nesu skurstanti, tačiau tikrai tekę "susiveržt diržus". Galima tai vertinti kaip iššūkį - už 7 litus nupirkti maisto ir sau (2 suaugę), ir gyvuliams (4 katėms, šuniui, 2 žiurkėms). O daugybė žmonių Lietuvoje visos dienos maistui gali skirti vos 4 lt!

Tokie "padidinto taupumo" laikotarpiai pas mane yra epizodiniai (prieš gaunant algą, kaip taisyklė :D), bet kiek žmonių taip gyvena nuolat?! Pažiūrėkit Socialinės apsaugos ministerijos pateikiamus duomenis.

Minimali nedarbo socialinio draudimo išmoka - 350 Lt

Maksimali nedarbo socialinio draudimo išmoka - 650 Lt

Vidutinė nedarbo socialinio draudimo išmoka per mėnesį 2010 m. IV ketvirtis - 538,73 Lt

Vidutinė senatvės pensija per mėnesį 2011 m. 03 - 749,92 Lt

Vidutinė senatvės pensija per mėnesį, turint būtinąjį stažą 2011 m. 03 - 769,49 Lt


Kaip su tokiais pinigais susimokėti už butą ir dar išgalėti nusipirkti pavalgyti? Vaidotas Ilgius darė socialinį eksperimentą - 3 savaites bandė maitintis tik už 4 Lt per dieną. Galit pasiskaityti, kaip jam sekėsi. Taip gyvenant tikrai lengva nusispjaut į viską ir nusipirkti pigaus alkoholio, o ne brangaus maisto...

Žodžiu, tokių minčių vedama...

Kviečiu visus ir visas prisijungti prie manęs ir savo bloge sukurti skyrelį su patiekalais, kurie skanūs, tačiau kainuoja visiškai nedaug. O jei nerašote blog'o, receptą atsiųskite man su nuotraukomis ir aprašymais, aš jį jūsų vardu įdėsiu pas save. Arba galite tiesiog atsiųsti receptą, aš jį išmėginsiu, aprašysiu ir, jūsų vardu, jį paskelbsiu :) O receptus siųsti reikia adresu asta.ivaskeviciute@gmail.com

Šią idėją siunčiau ir Deimantei iš Maisto bankuo, bet jiems trūksta žmonių, užtat netrūksta darbų. Bet idėją, kaip suprantu, palaiko. Žodžiu manau, jog surinkti receptai nedings interneto platybėse...


Taigi, grįžtam prie troškinio su cinamonu... :)

Na, tiesą sakant, ne tik su cinamonu, bet taip pavadinimas skamba gražiau :) Ir to cinamono tik dėl kvapo - čiut čiut...

Jums reikės:
Nedidelės skardinės koncervuotų pomidorų be odelės (kainuoja vos daugiau nei 1 lt)
Nedidelės skardinės koncervuotų keptų pupelių (kainuoja vos daugiau nei 1 lt)
Nedidelės skardinės koncervuotų kukurūzų (kainuoja vos daugiau nei 1 lt)
2 svogūnų galvos
2 riekutės saldaus pieno sūrio (galima naudoti ir šiek tiek daugiau, aš tik tiek turėjau :) )
Aliejaus kepimui
Šiek tiek miltų padažui sutirštinti
Prieskonių: druskos, pipirų, aitriosios uoginės paprikos, cibaržolė, dosniai muskato ir ant šaukštelio galo cinamono. Čia dar ir kmynai manau visai tiktų.
Sezamo sėklų pabarstyti ant troškinio

Išeina 3 porcijos.

* Svogūnus sukapoju ir suberiu į keptuvę su aliejum pasičirškinti. Suberiu prieskonius, nes man be prieskonių kepti svogūnai paskui taip ir lieka beskoniai...

* Sūrį supjaustau smulkesniais gabaliukais - kūbeliais, ir suberiu į kepimanus svogūnus. (Aišku, saldaus pieno sūrį galima pavadinti indiškuoju panyru, ir ruošiamas jis kiek kitaip, bet man tiko ir taip, kaip aš padariau)




* Kai svogūnai suminkštėja, supilu visų skardinių turinį į keptuvę, gerai išmaišau ir dar pakepinu. Nors gal tiksliau būtų sakyti - pašildau :) Tada paragauju, jei reikia, įberiu dar druskos ar prieskonių.

* Jei jau skanu, pilu po šaukštą miltų ir vis išmaišau, žiūriu ar jau pakankamas padažo tirštumas. Vietoj miltų galima pilti namie gamintą lydytą sūrelį arba įtarkuoti fermentinio sūrio.

* Tada pilu į lėkštes, o ant viršaus užbarstau sezamo sėklų :)

Skanu užsikąsti sausoje keptuvėje paskrudinta naminės bulkos rieke :)


Tą riekę paskrudinus dar galima užtepti lydytu sūreliu... :) Rašau, o man jau seilė tįsta....

Vienu žodžiu, skanu ir sotu :)