Vieną fantastiškai saulėtą ir šiltą gegužės sekmadienį prabudau anksti, 6 ryto, ir nusprendžiau pradėti džiaugtis diena tučtuojau, nieko nelaukdama. Greit apsirengiau ir, pakvietusi Guziką į kompaniją, nužingsniavau į Vingio parką.
Taigi, kadangi pastaruoju metu daug skaitau apie tai, kokios iš tikrųjų yra vertingos žmogui piktžolės, ta proga prisiskyniau milžinišką puokštę dilgėlių :) Žinoma, rinkti dilgėles ne pats maloniausia užsiėmimas, tačiau save įtikinau, jog tai skiepai nuo visų ligų... :)
"Dilgėlė – vienas naudingiausių laukinių augalų. Kiekvienas ją pažįsta. Jį labai vertinga, gero skonio, lengvai paruošiama. Savo verte jį prilygsta ankštinėms daržovėms (žirniams, pupoms). Šviežiose dilgėlėse yra daugybė mineralinių medžiagų (geležis, kalis, kalcis) bei vitaminų, ypač C, E, K ir B, karotino, organiniu rūgščių, fitoncidu ir fermentu. Dilgelės gerina kraują (skatina hemoglobino gamybą), mažina kraujavimą, didina krešėjimą, didina gimdos raumenų tonusą, valo organizmą, pašalina pavasarinį nuovargį, pagerina medžiagų apykaitą ir sustiprina imuninę sistemą.
Geriausia skinti kai stiebeliai dar jauni- iki 10-15 cm. aukščio. Patartina nepjauti augalo pernelyg žemai – gali sunykti. Vasara maistui skinami tik suaugusiu dilgeliu lapai."
Citatos šaltinis: www.ngc.lt
Nepasakyčiau, jog receptų su dilgėlėmis nors vežimu vežk... Turėjau sūrio su mėlynuoju pelėsiu gabaliuką, tad sugalvojau pasidaryti padažą prie makaronų. Su pelėsiniu sūriu ir nuostabiosiomis dilgėlėmis... :)
Makaronus dariau pati, namuose, kaip kad dažniausiai, tik šį kartą nedėjau kiaušinio. Kodėl? Ogi šiaip sau :)
Padažui naudojau štai ką:
Gabaliuką sūrio su mėlynaisiais pelėsiais
Šiek tiek saulėgrąžų aliejaus
Pundelį šviežių, nuplautų dilgėlių
Prieskonių: druskos, pipirų, kmynų, muskatų, bazilikų.
* Visur rekomenduoja prieš gaminimą nuplikinti verdančiu vandeniu. Aš pagailėjau vitaminų ir to nedariau. Turbūt be reikalo...
* Dilgeles su sūriu bandžiau sumalti įvairiais smulkinimo prietaisais - blenderiu ir tuo kitu, kuriuo daromi kokteiliai. Blenderis nieko nesumalė, o koktelių smulkintuvas ėmė rūkti iš variklio. Bet, šiaip ne taip, sumalė. Paskui supratau, kodėl variklis ėmė rūkti - prisimenate pasaką apie brolius juodvarniais lakstančius? Kaip mergaitė, bandydama išgelbėti brolius, iš dilgėlių audė marškinius? Ši istorija - ne iš piršto laužta. Dilgėlės yra augalas, iš kurio gali būti audžiamas audeklas. Kaip linai. Arba kaip kanapės. Lietuvoje net įsteigtas dilgėlių perdirbimo fabrikas (jei nesubankrutavo dar...). Aišku, dilgėlių audeklus parduoda ten, kur juos vertina ir perka - ne Lietuvoje... :(
Grįžtant prie smulkintuvo variklio - dilgėlių plaušai apsisuko aplink malūnėlio ašmenis ir stabdė sukimąsi.
Geriau dilgėle malti su mėsmale...
* Tada pridėjau prieskonių ir paragavau. Labai jau intensyviai jautėsi dilgėlės...
* Tada visą masę suverčiau į keptuvę ir ėmiau troškinti. (kad Mielasis užklydo į virtuvę, išgirdau iš jo klausimo "kas TAI keptuvėje???" Iš intonacijos supratau, jog reikia žmogų skubiai nuraminti, jog jam to valgyti nereikės, jei jis nenorės. Buvau nedelsiant patikinta, jog jis TO tikrai nevalgys... :/)
* Po kurio laiko, kai mano nuomone dilgėlės išitroškino, vėl paragavau. Skonis sušvelnėjo, bet išliko labai stipriai specifinis. Nesakau, kad neskanu. Tiesiog su niekuo nesulyginima ir keista.
* Finale mano patiekalas atrodė taip:
Ne taip ir blogai, ar ne? Ir nebuvo neskanu. Tik baisiai keista... :)
P.S. turbūt protingiau būtų su tokiu naujovišku dalyku išmėginti kieno nors jau sukurtą receptą, o tada jau imtis kūrybos pačiai... :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą