2011 m. sausio 23 d., sekmadienis

Kvietinė duona su grybų įdaru

Pagaliau išaušo šeštadienis ir pagaliau galiu pirmą kartą gyvenime išsikepti duonos! Atsikėliau dar su tamsa ir iškart sėdau prie interneto pasižiūrėti, ką gi čia TOKIO galima pagamint :)

Duonos raugas jau laukė manęs ir nekantravo būti iškeptu :)

Taip poetiškai nusiteikusi radau duonos su karamelizuotais svogūnais ir alyvuogėmis receptą. Aišku, nei pusės iš išvardintų ingridientų neturėjau, todėl jis, receptas, atliko pagrindinį Mūzos vaidmenį :)

Įdarui naudojau:
4 svogūnus
1 morką
1 indelį sūdytų rudmėsių
prieskonių: pipirų, kmynų ir kumynų miksą, druską bei baziliką.
tarkuoto fermentinio sūrio.

Tešlai naudojau:
~500 ml raugo (apie jo gamybą skaitykite čia)
700-800 ml kvietinių miltų
0,5 a.š. druskos
2 a.š. cukraus
saują pankolio sėklų

O tada...
* Svogūnus supjausčiau, morkas sutarkavau ir šliūkštelėjusi aliejaus į keptuvę, ėmiau kepti. Supyliau prieskonius. Nesumažinau ugnies, viskas sudegė, kol dalinau raugą, maišiau tešlą...

* Kulniavau į parduotuvę, nes tai buvo paskutiniai mano svogūnai, o atsisakyti sumanymo nei už ką nenorėjau. Grįžau namo, pradėjau viską nuo pradžių.




* Kadangi turėjau šviežiai pagaminto raugo, pusę nupyliau, o pusę palikau tešlai. Maniau maišysiu 500 ml raugo ir 500 ml kvietinių miltų, bet tešla buvo labai lipni, tad teko pridėti raugo daugiau.

* Kaip tik tuo tarpu iškepė svogūnai ir morkos, tad supyliau išmirkytus grybus ir, paragavusi, kad trūksta druskos, įbėriau jos.

* Kol tešla kilo, iškepiau dar vieną bananinės duonelės variantą, tik vis dar neapsisprendžiau ar jį dėt į blog'ą. Man neskanu, o Mielajam labai skanu...

* Pabarsčiau ant stalo miltų, gerai išminkiau pakilusią tešlą. Tada patiesiau kepimo popierių ir ant jo iškočiojau tešlą į stačiakampį.

* Sudėjau įdarą, pabarsčiau sūrį.


* Tada tešlos kraštus užlenkiau į vidų.


* Įkėliau į kepimo indą, uždengiau šlapiu rankšluosčiu ir palikau kilti 4 valandoms.

* Tuo tarpu nuvažiavom į sodą patikrinti, kaip laikosi sausio 1 d. suręstas senis besmegenis, kuris tada atrodė taip:


Laikėsi jis ne kaip ir atrodė taip:

* Kai grįžom namo, tešla buvo pakilusi daug labiau, nei aš iš jos galėjau tikėtis :)

* Įkaitinau orkaitę iki 250 C, pastačiau ant dugno puodą su vandeniu (turiu prietarą, kad kai kepi mielinį kepinį, jis geriau iškyla, jei kepamas drėgname karštyje) ir kepiau. Tik nepažiūrėjau, kiek laiko kepiau... Tiesiog po kurio laiko patikrinau su mediniu iešmeliu, kad jau iškepė :)

* O kai iškepė, gardžiai kvepėjo šviežia Palangos duona.



Duonos raugas

Na, jūs gi mane žinote... kaip gi aš nepabandysiu kažko, ką daro visos? :) Duonos kepimas yra vienas iš tų dalykų, kuriam kaupiausi labai seniai. Kažkodėl maniau, kad tai labai sunkus darbas ir gali pavykti, o gali ir nepasisekt... O iš kur gauti duonos raugo, kad duona būtų tikra - išvis neturėjau žalio supratimo.

Jau pastebiu dėsningumą - tai, kas iš pradžių atrodo neįgyvendinama, pasigilinus tampa super paprastu reikalu :)

Duonos raugo gamybą geriau pradėkite nuo pirmadienio, ypač, jei dirbate, o po darbo turite daug užklasinės veiklos. Tiesiog pačios duonos kepimas užima daug laiko, kol viskas pakyla ir iškepa.

Raugui pagaminti reikia 4 dienų, ~450 g ruginių miltų ir 450 ml šilto vandens :)
Vadovavausi Šilingės receptų Lietuvos orchidėjininkų draugijos forume

Pirma diena:

100 g ruginių miltų
100-150 ml šilto vandens.

Viską sumaišiau, pastačiau, kad būtų šilta. Uždengiau taip, kad nedžiūtų, bet gautų oro pakvėpuot :)


Antra diena:

100 g ruginių miltų
100 ml šilto vandens.

Parą pastovėjusi šiltai tešla pasidarė panaši į raugą :)



Raugą išmaišom, beriam miltus, pilam vandenį, maišom.



Statom šiltai, uždengiam celofaniniu maišeliu ar maisto plėvele, bet taip, kad galėtų kvėpuoti.

Trečia diena:

100 g ruginių miltų
100 ml šilto vandens.

Viskas lygiai taip pat, kaip ir anksčiau.

Ketvirta diena:

100 g ruginių miltų
100 ml šilto vandens.

Viskas lygiai taip pat, kaip ir anksčiau.

Penkta diena:

KEPAM :)

Cituoju iš forumo:

Nuo visos raugo masės reikia į atskirą indelį atsidėti apie 80 - 100 g raugo, uždaryti sandariai ir pasidėti į šaldytuvą. Taip raugas galės "miegoti" apie 2 savaites. Tą atidėtą raugą vokiečiai vadina "starteriu". Visiems duonos kepimams jau bus naudojamas tik starteris, kurį išėmę iš šaldytuvo ir pamaitinę turėsime naują raugą, nuo kurio vėl atsidėsime 80-100 g "starterio" kitam kartui.
Sakoma, kad šviežiai pagamintas raugas neturi daug galios iškelti tešlą, bet man ji visai normaliai pakilo, nors ir nedėjau papildomai mielių, kaip kad rekomenduojama.

Duonos receptų yra daug ir įvairių, tikrai yra iš ko pasirinkti :)

Tiesiog įdėsiu dar vieną naudingą citatą:
Kitiems kartams reikia tik 80-100 g starterio. Maitinti raugą reikės tik prieš kepant duoną, tik iš šaldytuvo reikės išsiimti parą anksčiau, negu kepsite. Išėmus iš šaldytuvo, reikia duoti raugui prabusti apie 1 val. kambario temperatūroje. Tada reikia apsispręsti, kiek reikės raugo pagal receptą. Pvz. jeigu recepte nurodyta, kad reikia 200 g raugo, vadinasi imti 100 g miltų ir 100 g drungno vandens, sumaišyti ir sudedame starterį (apie 100 g). Jei kepsime ruginę duoną, miltus imsime ruginius, jei kvietinę, tai kvietinius miltais. Tiesa, nepamirškime, kad reikės vėl atsidėti starteriui, taigi, raugą reikia pamaitinti didesniu kiekiu, pvz. 130 g miltų ir 130 g vandens. Viską išmaišome, uždengiame plėvele, prabadome skylutes ir padedame šiltai 20-24 val. (apie parą). Praėjus parai, raugą išmaišyti, atsidėti starteriui jau apie 70-80 g raugo į šaldytuvą, o likusį naudoti kepimui. Antrajam kepimui mielių naudoti tikrai nebereikia, raugas turi pakankamai jėgos iškelti duoną
Jei kartais turite šaldytuve daugiau raugo, tai jį maitinkite tuo pačiu principu, tik nereikia atsidėti starteriui, kol pasibaigs raugo resursai. Bet raugo geriausia darytis tik tiek, kiek reikia pagal receptą. Na, o pvz., jūs nežinote, kiek pagal receptą reikia raugo, nes recepte nurodytos mielės. Tada skaičiuojame taip: pvz. recepte nurodyta, kad reikės 500 g kvietinių miltų, tai reikia užraugti apie 40% miltų kiekio, t.y., raugo reikės 200 g. Jei recepte nurodyta, kad dedami ruginiai ir kvietiniai miltai, tai raugas turi sudaryti apie 30% miltų kiekio.

2011 m. sausio 15 d., šeštadienis

Bananinė duonelė

Susidariau įspūdį, kad kiekviena save gerbianti maisto blog'erė tiesiog privalo iškepti bananinę duonelę ir įdėti į savo blogą.

Turbūt ne veltui ji taip liaupsinama, nes nukainotų, pernokusių bananų pastaruoju metu su žiburiu reikia ieškoti parduotuvėse... Tad kai tik radau tokius, iškart griebiau per daug nedvejodama.

Porą dienų palaukusi, kada gi turėsiu šiam reikalui laiko, pagaliau prisėdau prie interneto ir pasigooglinau recepto. O jų, pasirodo, begalės!

Kai kuriems reikia navarotnų ingridientų, kai kuriems ne. Va tokį puikiai man subalansuotą receptuką ir radau Žaidimų aikštelės blog'e.

Tikrai nebūčiau nieko keitusi, jei būčiau viską turėjusi. Tačiau neturėjau. Ir laaabai tingėjau eiti į parduotuvę....

O turėjau štai ką:
300 ml miltų
80 ml balto cukraus
0,5 a.š. geriamosios sodos
1 a.š. kepimo miltelių
0,5 a.š. druskos
3,5 pernokusių bananų
trečdalį buteliuko klevų sirupo
per 3 pirštus nuo buteliuko dugno sezamų sėklų aliejaus
1 š. vanilės cukraus


Bananus naudojau pernokusius, pajuodusius, nes iš kitokių, kiek domėjausi, neišeina.


* bananus, aliejų, klevų sirupą ir vanilinį cukrų sudėjau į indą ir sutryniau su smulkintuvu.



* miltus, cukrų, kepimo miltelius, sodą sumaišiau ir supyliau į bananų tyrę. Be abejo, viską gerai išmaišiau.

* supyliau į kepimo indą, išklotą kepimo popierium. Bet jau kaip man nepatinka tas baltas kepimo popierius! Amžinai prie jo kepiniai prilimpa. Man žymiai labiau patinka rudas, bet jo neradau parduotuvėje, o baltą išmest irgi nenoriu. Aš gi kažkur genuose matyt šiek tiek suvalkietė...


* kepiau ~200 C apie 40 min, gal kiek daugiau.
Kol kepė duonelė, netikėtai ant stalo atradau paruoštą kepti dar vieną kepsnį... :D


Mikė Pūkuotukas (toks šio kepsnio vardas) - didžiausias mano pagalbininkas, ypač, jei piešiu, darau angelus ar sukuosi virtuvėje... O jei ką kepu orkaitėje, jis su dideliu malonumu snaudžia ant viryklės :)

Taigi, kepiau kepiau ir iškepiau!



O jau kaip bananais užkvipo!!! Aš, žinoma, nesusilaikiau ir dar dorai neataušusį prapjoviau... :)


Mmmmmm..... Skanumėlis! Traški plutelė ir minkštas vidus! Suuuper! Kitą kartą pamėginsiu su medum ir cinamonu kepti, kaip ir recepto originale :)


*****************

Pažadėjau mieliems kolegoms iškepti bananinę duonelę. O pažadus reikia tęsėt, visi tai žino :)

Šį kartą kepiau kiek kitaip:
300 ml miltų
0,5 a.š. geriamosios sodos
1 a.š. kepimo miltelių
3 pernokę bananai
~32 g (pusė indelio 65 g) dirbtinio medaus (vis tiek visos gerosios medaus savybės dingsta prie ~37,3 C, tad kažkaip pagailėjau gerą daiktą dėt į kepinį...)
maždaug tiek pat, kiek ir medaus, rapsų aliejaus
1 š. cinamono.

Atkreipkit dėmesį - cukraus nedėjau visai. O va druską pamiršau įbert...

Ryte dar ir vėlavau į darbą, todėl visą kelią meldžiausi, kad tik ta duonelė skani gautųsi, suminkštintų vadovės širdį ir nebartų dėl vėlavimo... :D

Fotiko batareikos buvo išsikrovusios, tad kol pasikrovė, iš duonelės liko tik tiek :D

Tikėtina, kad ji visgi buvo skani. Man tai tikrai, o ir kolegom matyt patiko, kad taip greitai jos neliko :D

2011 m. sausio 10 d., pirmadienis

Rožių žiedlapėliai

Po visiško fiasko, kurį patyriau darydama bulvinius traškučius, turbūt jau galvojote, kad daugiau šia linkme neeksperimentuosiu? :) Cha! Neeee..... aš - ne tokia :) Juo labiau, kad radau nerealų dalyką - burokėlių traškučius ;)

Šiaip burokų aš nemėgstu. Ne tai, kad jie man neskanūs, tiesiog aš jų kažkodėl vengiu. Neverdu ir nevalgau burokėlių sriubos ir tik vienintelė išimtis šioje burokėlių nevalgymo taisyklėje yra šaltibarščiai.

Tad ėmiau ir pabandžiau traškučius. Ir man TAIP patiko, kad net pirštai linksta, kai patiekalo pavadinime reikia užrašyti banaliai "Burokėlių traškučiai". Nes jie ne tik skanūs, bet ir labai gražūs, tarsi rožių žiedlapiai :)

Prireikė tik:
Burokėlių
Druskos :)

Viskas!!!! ar galit patikėti? Nei prieskonių, nei marinatų, nei nieko daugiau! Fantastika :)

Viską dariau, kaip Egidija ir parašė ;)
* nuploviau ir nulupau burokėlius.

* plonai juos supjausčiau - turiu tokį universalų peilį, kuris leidžia ir plonai pjaustyti daržoves.



* tada suklojau juos į skardą, išklotą kepimo popierium, ir apibarsčiau druska. Pažiūrėkit, argi ne gražiai atrodo?


* kepiau. Pirmą skardą kepiau laikydamasi Egidijos nurodymų: ~180 C, 15-20 min. Bet gi žinote, jog mūsų orkaitės yra asmenybės, jos nepanašios viena į kitą :) Mano orkaitėje reikėjo kepti gal apie pusvalandį. Antrą partiją kepiau aukštesnėje temperatūroje ~200-250 C. Iškepė greičiau ir geriau :)

* o kai iškepė, susitraukė gal trigubai! Bet tapo panašūs į džiovintus rožių žiedlapius :)



Skonis aitrus, sodrus, ryškus, jų daug, bent jau aš, negaliu suvalgyti. Bet tikrai verta juos kepti, net Mielajam patiko, o jis gi labai atsargiai ragauja mano kulinarinius eksperimentus :)

Beatos morengiukai

Juos išsirinkau iš Beatos receptų knygos, kaip puikią idėją dovanai :) Ruošiausi eiti į svečius pas draugus, o receptas kaip tik toks greitas ir taip puikiai subalansuotas tinginiams, kad tiesiog negalėjau jo nepastebėti :)

Deja, užsisukau rytiniuose reikaluose ir, kai paklausiau kas geriau, ar vėluosiu, bet ateisiu su morengais, ar nevėluosiu, bet ateisiu be jų, draugai pasirinko mane nevėluojančią.

Tačiau receptas nebuvo niekur toli nukištas, nes gi kitą dieną draugė užsuko į svečius :)

Neturėjau migdolų, todėl naudojau štai ką:
4 kiaušinių baltymai
300 g cukraus
200 g aguonų
200 g maltų cukruje pakepintų žemės riešutų. Paskui paaiškėjo, kad reikėjo naudoti geriau jau paprastus žemės riešutus, nes morengai, nors ir skanūs, bet baisingai saldūs išėjo :)


O toliau, beplepėdama, per porą minučių:

* įjungiau orkaitę, nes morengus pašauti reikia į įkaitintą iki 170 C krosnį. Aš užkaitinau iki 200 C. Na taip jau man išėjo... :)
* sumaliau riešutus.
* sumaišiau maltus riešutus su aguonomis.
* suplakiau kiaušinių baltymus ir cukrų į standžias putas.
* įmaišiau riešutus ir aguonas į kiaušinio baltymus.
* skardą išklojau kepimo popierium ir šaukštu sudėliojau būsimus morengus.
* o kai iškepė, va kaip gražiai atrodė :)




********************************

Praėjus kelioms dienoms gaminau ledus ir liko kiaušinių baltymų, tad žinoma pirma mintis, atėjusi į galvą - morengai!

Jums nebūna dienų lyg tyčia, kai nesigauna net paprasčiausi dalykai? O man būna dienų, kai viskas nesigauna per savo pačios išsiblaškymą ar tiesiog mano racionalusis Aš išeina kažkur pazylioti po pievas.

Žodžiu, parodysiu jums, kas atsitinka, jei baltymus su riešutais ir aguonomis ne įmaišote atsargiai šaukštu, o su mikseriu suplakate...



Morengai neteko garbės vadintis morengais ir buvo pervardinti į sausainius :) Aišku, nuo to jie netapo mažiau skanūs, bet... :)

Fėjų sparnai

Šį penktadienį Litexpo rūmų 3 salė buvo pilnutėlė karalių ir karalienių bei gerokai egzotiškesnių sutvėrimų. Taip! Čia vyko mūsų kasmetinis žiemos renginys, kurio tema buvo Fantazijų karalystės puota :)

Ta proga "nusišpargalkinau" nuo kolegės Ievos idėją ir įnirtingai gaminausi fėjos sparnelius :)

Kadangi išėjo visai šauniai, žr. žemiau, sugalvojau pasidalinti gamybos aprašymu ir su Jumis, mielieji ir mielosios :)

Tiesą sakant, išleidau gerokai daugiau pinigų sparnų gamybos "įrangai", nei paskui panaudojau. Pasiskaičiau šiame puikiame Fėjų bloge, kad autorė savuosius sparnus gamino iš vielos ir nailoninių (ar kaproninių) kojinių. Tad prisipirkau tinkamos spalvos kojinių ir sodininkų prekių skyriuje - vielos.

Visa nelaimė, kad vielą pirkau gerokai per minkštą. Mielasis strimgalviais važiavo į Ermitažą ir pirko kietą vielą. Tačiau vis tiek ji buvo per minkšta, kad kojinės galima būtų tinkamai ištempt... :(

Ieva (kaip matėte nuotraukoje viršuje), naudojo tikrai labai storą vielą. Viela buvo pakankamai stora, iš jos galima buvo suformuoti lašo formos sparnus. Tačiau klaida buvo ta, kad kiekvieną sparną darė iš atskiros vielos ir paskui nepavyko jų sujungti taip, kad būtų pakilę. Tačiau vis tiek išėjo labai mieli sparniukai :)

O va, kaip dariau aš:

* Sparnus dariau iš vientisos vielos, iš pradžių padariau apskritimą, o paskui persukau jį per vidurį ir padariau 8 (aštuoniukę).

* Ačiū Dievui, turėjau kažkada pasisiuvusi tiulinį princesės sijoną, tad galėjau išardyti tiulį ir panaudoti jį.

* Apsiuvau sparnus tiuliu, padariau tokius tarsi maišelius vielai įdėti :)

* Kraštus apsiuvau dovanų vyniojimo juostele.

* Tada išnešusi į koridorių nupurškiau automobiliniais aukso spalvos dažais.

* Kai dažai nudžiuvo - o džiuvo jie greitai, centre aliejiniu sidabriniu markeriu nupiešiau apskritimą.

* Kitus ornamentus piešiau žvilgančiais klijais "metalic".

* Kadangi sparnus dariau likus 3 valandoms iki renginio, nieko daugiau nebespėjau padaryti :( Tik gerai išdžiovinti su fenu piešinius.

* Sparnų sujungimą per vidurį apsukau tiulio likučiais, apvyniojau dovanų pakavimo juostele ir surišau bantuką. Vietoj bantuko galima naudoti dirbtinę gėlę ar dar ką nors gražaus, tačiau aš nieko kitko neturėjau :(

* O paskui sparnus draugė prisegė man prie suknelės grafkutėmis. :)

2011 m. sausio 6 d., ketvirtadienis

Gustavo receptų knyga

Vakar pas šefę ant stalo pamačiau Gustavo receptų knygą ir pasiskolinau pavartyti. Pasiskolinau ir susižavėjau! Nors bendriau ne, žodis "susižavėjau" neišreiškia tikrųjų mano emocijų. Knyga - nepaprastai miela, o receptai labai įdomūs ir lengvai pagaminami! Gaila tik, kad knyga skirta mėsiaėdžiams. Bet tai - ne bėda, daugelį receptų bus lengva transformuoti į vegetarams "friendly".

Va taip atrodo knygos viršelis:

Tad, ko gi yra knygoje?

O čia yra labai gražių maisto bei linksmų Gustavo nuotraukų, nelabai gražių pieštų iliustracijų, smagių istorijų vaikams apie Dinozaurus, senelį ir senelę Žmogėdras bei kitus personažus. Taip pat prie beveik kiekvieno recepto pridėtas aprašymas :) Pvz., blynai su svogūnais - "Šiuos blynus labiau mėgsta suaugusieji, nei vaikai. Štai mano bičiulis, kolega, profesorius Vėlykis Kalėdauskas-Kučys sako, kad sunkiais vaikystės laikais jam dažnai tekdavę tokiais blynais maitintis, todėl jis ir išaugęs toks protingas, neišrankus maistui ir gebantis išrasti įvairiausių, tiesiog fantastiškai veikiančių prietaisų."

Vieną receptą tai kuo būtiniausiai išbandysiu (nors manau, kad išbandysiu ir daugiau, nei vieną :D ), tai vafliniai čeburekai :) Niekad nieko panašaus nesu mačiusi ar girdėjusi!

O ką gaminti tikrai yra iš ko pasirinkti :) Gustavas sudėjo užkandėlių, blynų, sriubų, salotų, žuvų, karštų patiekalų, tortų ir šiek tiek gėrimų receptų.

Žodžiu, rekomenduoju linksmiems žmonėms :)

2011 m. sausio 2 d., sekmadienis

Muilas

Cha! Nesitikėjot įrašo apie ne maistą? ;) O aš čia taip pamislyjau ir pagalvojau - kodėl gi ne?
Mėgstu burti prie puodų ir išburti ne tik valgomus dalykus :)

Ilgai ruošusios su miela drauge Neringa, vieną spalio savaitgalį ėmėmės muilų gamybos. Nesame tokios pažengusios, kad virtume tikrą muilą su riebalais ir šarmu. Todėl darėme lengvesnę versiją "žaliems". "Žaliems" muilininkams, o ne gamtosaugininkams. Čia taip, tikslumo dėlei :)

Baisi gėda, bet nebe prisimenu tiksliai, ko ten dėjom, tiesiog atpasakosiu eigą.

Štai krūvelė priemonių, kurias panaudojome :)


Ingridientai, kurių reikės:
* vaikiško muilo be kvapų ir be priedų - kvapus ir priedus pridėsime gamybos eigoje ;)
* mėgiamų eterinių aliejų
* aliejaus ir/arba sviestmedžio sviesto
* avižų nuoviro - galima naudoti tiesiog paprasčiausią vandenį, bet galima ir kokių žolelių nuovirų pasidaryti. Avižų nuovirą naudojom, nes jis tinka jautriai odai :)
* gasulo molis, maltos ir vėliau nuplikintos aguonos, kavos tirščiai - bus panaudoti muilam - skrabukams.

Įranga:
* tarka
* puodas muilui tirpinti, geriausia rinktis ne aliuminį, emaluotą.
* kitas, didesnis puodas. Į jį pripilsime vandens, įstatysime mažesnį puodą su muilu ir kaitinsime.
* formelės, į kurias pilsime paruoštą muilą. Man labiausiai patiko vienkartiniai plastmasiniai puodukai kavai.

Kai viskas paruošta, galime pradėti :)

* muilą sutarkuokite į smulkias drožles. Kuo smulkesnės drožlytės, tuo greičiau jis ištirps.
Tarkuojamas muilas dulka, pasiruoškite apsisaugojimo priemones :) pvz., tokias, kaip Neringa


Sutarkuotas muilas labai primena kokoso drožles :)

* Drožles sumaišote su pasirinktu skysčiu, mūsų atveju tai buvo avižų nuoviras.
Gerai išmaišykite, ir puodą su muilu įstatykite į didesnį puodą su vandeniu, virkite tol, kol taps vietisa tiršta mase.
Svarbu nepadauginti skysčio, nes kai muiliukai džius, susitrauks iki mikroskopinio dydžio. Kuo daugiau buvo pilta skysčių, tuo jų daugiau išgaruos ir, automatiškai, galutinis rezultatas bus mažesnis.


* kai muilas visiškai ištirpo, galima dėti kitus priedus. Dedame šiek tiek aliejaus arba kitokių taukų, pvz. sviestmedžio sviesto.


Mes dėjom šaltalankio aliejaus ir nerafinuoto sviestmedžio sviesto. Tik nepadauginkite, nes labai riebus muilas irgi nieko gero :)

* dar kartą viską gerai išmaišote ir pilate į paruoštas formeles.

* Formelėse jau galima darytii skirtingus muiliukus - lašinti eterinį aliejų ir įmaišyti pasirinktus kitus papildus. Pvz., kavos tirščius, gasulo molį ar permaltas plikytas aguonas.



* kai muiliukas jau paruoštas, įdėkite dienai ar dviem į šaldytuvą, o po to išimkite ir džiovinkite šiltoje, sausoje vietoje ilgaaai ilgaaai. Kuo muiliukas ilgiau džius ir bręs, tuo paskui bus skalsesnis, ilgiau naudositės juo.

Neringa, dabar šios eilutės neskaityk. :) mano muiliukai beveik visą laiką taip ir džiuvo šaldytuve. Tiesiog neradau kitos vietos jiems. bet išdžiuvo ir viskas OK su jais. Bet geriau to nekartokite ir darykite viską pagal instrukciją ;)

Džiūdamas muilas traukiasi, nes garuoja drėgmė, t.y., tie skysčiai, kuriuos pylėme tirpindami muilo drožles. Kažkiek susitraukti jis turi, tai normalu. Bet jei susitraukė iki antpirščio dydžio.... Vadinasi skysčių pylėte per daug :)

Gaila, beveik visus muiliukus jau išdovanojau, negaliu parodyti, kaip jie gavosi pas mus. Bet jei ir parodyčiau, vis tiek neužuostumėte kiekvieno muiliuko nuostabaus kvapo :)

Dabar tikiuosi, kad tos, kurios gavo juos dovanų, parašys, kaip sekasi naudoti muiliukus ir ar patiko jie joms :)

Jogurtas

Šį receptą radau labai seniai Jogos mitybos bloge. Tuo metu buvau atradusi Indijos virtuvę. Atradusi ir įsimylėjusi iki ausų :)

Audringa ir aistringa meilė tapo nuosaikia, dabar jau retai ką indiško gaminu, bet jogurtą syks nuo sykio pasigaminu.

Tiesą sakant, čia ne tiek naminio jogurto gamyba, kiek pirktinio jogurto padauginimas, nes vis tiek pradžiai reiks pirkti indelį.

Pačią gamybą jau buvau aprašiusi FB'e grupėje "Maitinamės: pavargau, greitai ir skanu...", tad perkopijuoju tekstą ir dar įkeliu nuotrauką (ne dėl to, kad nežinotumėte, kaip atrodo jogurtas :D tiesiog aš pati mėgstu skaityti tik tuos blogerių pranešimus, kuriuose yra paveiksliukų... :) )

Jums reikės
* 1-2 l pieno (čia priklauso nuo to, kiek jogurto norite turėti)
* indelio (didelio arba mažo, priklausomai nuo to, kiek naudosite pieno) jogurto. Reikia rinktis natūralų, be jokių priedų jogurtą, galima rinktis ekologišką. Jogurto reikia, nes kitaip neturim kaip gauti jogurto bakterijų, kurios skiriasi nuo pieną rauginančių bakterijų kefyrui ar rūgpieniui.

Eiga:
* Pieną pilate į puodą, geriausia ketaus arba kitokį storomis sienomis ir dugnu.
* nuolat maišote, kol užverda.
* verdant su garais pasišalina vanduo, tad kuo ilgiau verdate, tuo tirštesnis pienas, o po to ir jogurtas gaunasi. Aš verdu neilgai, ir nesisieloju dėl geriamo, o ne šaukštais kabinamo jogurto konsistencijos :)
* tada išjungiate ugnį ir nuolat maišote, kol ataušta tiek, kad jau malonu įkišti pirštą.
* jogurtą pilate į stiklinį, molinį stiklainį/ąsotį.
* virintą ir atvėsintą pieną pilate ant jogurto.
* gerai išmaišote.
* uždengiate rankšluosčiu ar marle ir laikote kambaryje šiltai (kambario temp. pilnai užtenka jogurto bakterijų dauginimuisi)
* paprastai kitą dieną jau turite pagamintą jogurtą :)

Galima gerti jį vieną, galima maišyti su uogiene, trintais vaisiais ar uogomis. galima berti cukraus, galima medaus. galima maišyti su žolelėmis ir trintais agurkais ir gauti išvis kitokį gėrimą :)


Tik jaučiu pareigą įspėti, kad puodo plovimas po ilgo pieno virimo būna tikras iššūkis :)

Jei jogurtas patiks, pasilikite šiek tiek jo kitam kartui :) Vėl virinkite pieną, vėl užpilkite ir vėl laikykite. Ir vėl gerkite jogurtą :)

Pyragas su aguonomis

Jis - mano kalėdinio liūdesio priežastis :( Jis ir nelemta Sirijaus koja, kuri iki čiurnos (nežinau ar pas katinus yra čiurna, bet jei būtų, tai į pyragą įsmegtų būtent iki jos) įsmego į ka tik iškeptą, rankšluosčiu uždengtą ir pastatytą aušti ant stalo, pyragą.

Taigi, kaip jau rašiau vištų ketvirčiukų kepimo istorijoje, pirmai Kalėdų dienai norėjau iškepti dar ir aguonų pyragą.

Jei ketvirčiukai pavyko, pyragas pavyko pusiau. O kodėl, sužinosite vėliau.

Taigi, nuo pradžių.
Tešlai reikėjo:
mielių
pieno
kvietinių miltų
kviečių gemalų
cukraus
trupučio druskos

Proporcijų nerašau, nes neturiu tikslių svarstyklių ir viską darau iš akies.

* truputį mielių ištirpinau šiltame piene.
* įbėriau cukraus ir gerai viską išmaišiau. Cukraus beriau gal kokius 5 šaukštus ir naudojau rudą cukranendrių.
* įbėriau miltus ir minkiau. Minkiau ilgai. Kai kur rašoma, kad minkyti reikia 10 minučių, aš minkau skaičiuodama :) Suskaičiuoju 200 "minkių" :) Tešla beminkant ima kilti tiesiog rankose.
Kadangi bėriau kviečių gemalų, tešla buvo lipnesnė, nei paprastai, kai nededu gemalų.
* suformuoju guziuką, uždengiu drėgnu rankšluosčiu ir palieku kilti. Kyla maždaug 30-60 min.
* kai pakyla, paminkau dar kartą kokį 50 kartų ir tada, švariai nušluoščiusi stalą, paberiu šiek tiek miltų ir dedu tešlą ant jo.
* dar šiek tiek paminkau ir kočioju kaip įmanoma labiau stačiakampio formos blyną.
* tada paskirstau įdarą ir tada susuku į vyniotinį. O vyniotinį dar susuku į spiralę, nes kitaip man netelpa į skardą :)
* ir dar palieku kilti kokį pusvalandį.

Kai panašų pyragą, tik be kviečių gemalų, kepiau Simono dailės studijos naujametiniam vakarėliui, palikau iškočiotą tešlą dar kiek pakilti. Visai trumpai, bet tai pasiteisino, nes rezultatas gavosi geresnis, nei mano kalėdinis bandymas.

Įdarui naudojau:
* maltas aguonas, nuplikytas verdančiu vandeniu (geras dalykas, kad nuplikius maltas aguonas gaunasi aguonpienis, kurį mes laaabai mėgstam :) )
* brendyje išmirkytas razinas (Dailės vakarėliui razinų ir brendžio nebeturėjau, tai naudojau verdančiame vandenyje palaikytas džiovintas figas. Tik, aišku, į įdarą jas dėjau susmulkintas)
* kelis šaukštus klevų sirupo.

O štai ką padariau blogai - nenuspaudžiau skysčių pertekliaus iš aguonų :( įdaras gavosi labai šlapias ir pyragas labai blogai kepė, vidus liko ne iki galo iškepęs. Teko neštis pyragą namo ir dar kartą pakept.

Tiesa, neparašiau dar vieno - kepu po skarda padėjusi puodą, pilną vandens. Na, kad prigaruotų ir oras orkaitėje būtų drėgnas. Aš tokį kepimo būdą perskaičiau Evelinos bulkos recepte (jį įdėsiu vėliau). Nežinau ar tai turi įtakos, bet dar nei karto man nebuvo taip, kad mielinis kepinys neiškiltų.

Nepaisant Sirijaus kojos įspaudo ir pakartotinio kepimo, pyragas išėjo skanus :)




Kai valgiau paskutinį gabaliuką, kaip tik pasitaikė toji duobėtoji vieta. Jei per Kalėdas tai man labai sugadino nuotaiką, tai dabar kažkodėl nuotaiką pakėlė... :)

Naminiai čipsai

Kol visi namiškiai miega, pagaliau prisėdau sudokumentuoti visus savo bandymus :)

O buvo taip - čipsų mes nevalgome, bet vieną kartą Mielasis nupirko Pringles. Valgėm tą indelį kokią savaitę, o kai iškrapščiau paskutinius trupinius, supratau, jog noriu dar :) tad pasigooglinau ir atradau 2 dalykus :) Pragaro virtuvę ir bulvinių traškučių receptą

Kaip ir viskas, ką mėgstu gaminti, jie nepaprastai paprastai gaminami. Aš naudojau:
4 bulves (gerai, kad tik tiek bulvių ir buvo namie :D)
druską
prieskonius

Kai mielasis nuskuto bulves, energingai ėmiausi veiklos. Kuo kruopščiausiai skutau į plonus grežinėlius universaliuoju, mamos padovanotu peiliu. Be jo tai nežinau ar būtų pavykę taip dailiai supjaustyti, nes pjaustyti reikia laaaabai plonais grežinėliais.

Norėjau bandyti su džiovintais maltais svogūnais, prisiminusi parduotuvinius čipsus, kuriuos mėgstu. Tačiau tokių neturėjau. Teko gamintis. Iš pradžių bandžiau džiovinti keptuvėje.


Bet greitai užsiknisau ir mečiau šį reikalą :D Svogūnai paleido savo sultis, ėmė lipti pie dugno. Nugrandžiau juos į indelį ir baigiau džiovinti mikrobangėle. Tada įpyliau druskos ir pipirų, sumaliau su kavamale.

Prieskonius užbarsčiau ant pjaustytų bulvių...

...ir išmaišiau.

Tada lėkštę išklojau sviestiniu kepimo popierium ir visą apdėliojau bulvėmis, kurioms lemta tapti čipsais.

Ir - į mikrobangę. Pragaro virtuvėje parašyta, kad kepti ant didžiausio galingumo. Pirma partija man sudegė :( Tada visus kitus kartus bandžiau nutaikyti, kokiame karštyje ir kiek laiko reikia kept. Atvirai jums pasakysiu... Mikrobangę turiu gal tik kokį mėnesį ir nesu įgudusi jos vartotoja. Tad didžioji dalis čipsų kiek per daug paskrudo... jei taip galima išsireikšti... :D
Ir dar, vėlgi perskaičius, kad recepto autorei pritrūko druskos, papildomai ją bėriau ant bulvių, išdėliotų jau lėkštėje. Na ką gi... Druskos man nepritrūko... :/ Net labai nepritrūko... Jei suprantat, ką noriu pasakyti.

Tad užsidėjau sau pliusą, kad dabar jau moku ir čipsus daryti, pavaišinau Mieląjį, kuris iš mandagumo kokį vieną čipsą suvalgė ir, po kelių dienų, viską išpyliau į šiukšlių dėžę... :D


Štai ir gyvename toliau ramiai, be jokių čipsų :D

Bananiai ledai

Ledų gaminimo manija nuo jų ir prasidėjo :) vėlgi receptas iš Mamosreceptai.lt

Viską dariau daugiau mažiau pagal receptą:
3 prinokę bananai
100 g cukraus
350 ml pieno
100 ml 35 rieb. grietinėlės.
Papildomai bėriau vanilinio cukraus, nes baisingai mėgstu vanilės kvapą :)

* Bananus su smulkintuvu (blenderiu) sutryniau, įbėriau cukraus ir dar kartą gerai ištryniau.
* Supyliau pieną, grietinėlę ir dar kartą su smulkintuvu sumaičiau.

Tada šaldžiau... Nepagalvojau, kad lauke temperatūra nepakankamai žema, tad per naktį šaldžiau balkone. Ryte supratau, kad nieko neišėjo... Perpyliau į indelį nuo ledų ir kišau į šaldymo kamerą. Bandžiau kas pusvalandį traukt lauk ir pertrint, kaip ir recepte parašyta, bet nelabai taip gavosi, nes juk nesedėsi 5 valandas prie šaldymo kameros... Žodžiu, finale man jie sustingo, todėl reikėjo šiek tiek atitirpinti ir sutrinti :)

Valgiau su slyvų uogiene ir visas reikalas atrodė taip:

Bet va ką supratau:
1) reikia pirkti nukainuotus, pernokusius bananus. Kai buvau parduotuvėje, tokiu nebuvo ir iš žalių bananų rinkausi geltoniausius... Bet jie - beskoniai... :(
2) pieno tikrai per daug, o grietinėlėss tikrai per mažai. Ledai labiau priminė šaldytą vandenį, o ne ledus :( būtinai bandysiu vėl, bet kitą kartą bandysiu proporciją 2/3 grietinėlės ir 1/3 pieno.
3) Grietinėlę, prieš pildama į pagrindinę masę, gerai suplaksiu su cukrum. Darydama vanilinį plombyrą supratau, kad tie burbuliukai padaro ledus puresniais, tokiais labiau "lediškesniais" ledais :)

Pabandykit ir parašykit, kaip jums sekėsi ;)