Pyragas su aguonomis

Jis - mano kalėdinio liūdesio priežastis :( Jis ir nelemta Sirijaus koja, kuri iki čiurnos (nežinau ar pas katinus yra čiurna, bet jei būtų, tai į pyragą įsmegtų būtent iki jos) įsmego į ka tik iškeptą, rankšluosčiu uždengtą ir pastatytą aušti ant stalo, pyragą.

Taigi, kaip jau rašiau vištų ketvirčiukų kepimo istorijoje, pirmai Kalėdų dienai norėjau iškepti dar ir aguonų pyragą.

Jei ketvirčiukai pavyko, pyragas pavyko pusiau. O kodėl, sužinosite vėliau.

Taigi, nuo pradžių.
Tešlai reikėjo:
mielių
pieno
kvietinių miltų
kviečių gemalų
cukraus
trupučio druskos

Proporcijų nerašau, nes neturiu tikslių svarstyklių ir viską darau iš akies.

* truputį mielių ištirpinau šiltame piene.
* įbėriau cukraus ir gerai viską išmaišiau. Cukraus beriau gal kokius 5 šaukštus ir naudojau rudą cukranendrių.
* įbėriau miltus ir minkiau. Minkiau ilgai. Kai kur rašoma, kad minkyti reikia 10 minučių, aš minkau skaičiuodama :) Suskaičiuoju 200 "minkių" :) Tešla beminkant ima kilti tiesiog rankose.
Kadangi bėriau kviečių gemalų, tešla buvo lipnesnė, nei paprastai, kai nededu gemalų.
* suformuoju guziuką, uždengiu drėgnu rankšluosčiu ir palieku kilti. Kyla maždaug 30-60 min.
* kai pakyla, paminkau dar kartą kokį 50 kartų ir tada, švariai nušluoščiusi stalą, paberiu šiek tiek miltų ir dedu tešlą ant jo.
* dar šiek tiek paminkau ir kočioju kaip įmanoma labiau stačiakampio formos blyną.
* tada paskirstau įdarą ir tada susuku į vyniotinį. O vyniotinį dar susuku į spiralę, nes kitaip man netelpa į skardą :)
* ir dar palieku kilti kokį pusvalandį.

Kai panašų pyragą, tik be kviečių gemalų, kepiau Simono dailės studijos naujametiniam vakarėliui, palikau iškočiotą tešlą dar kiek pakilti. Visai trumpai, bet tai pasiteisino, nes rezultatas gavosi geresnis, nei mano kalėdinis bandymas.

Įdarui naudojau:
* maltas aguonas, nuplikytas verdančiu vandeniu (geras dalykas, kad nuplikius maltas aguonas gaunasi aguonpienis, kurį mes laaabai mėgstam :) )
* brendyje išmirkytas razinas (Dailės vakarėliui razinų ir brendžio nebeturėjau, tai naudojau verdančiame vandenyje palaikytas džiovintas figas. Tik, aišku, į įdarą jas dėjau susmulkintas)
* kelis šaukštus klevų sirupo.

O štai ką padariau blogai - nenuspaudžiau skysčių pertekliaus iš aguonų :( įdaras gavosi labai šlapias ir pyragas labai blogai kepė, vidus liko ne iki galo iškepęs. Teko neštis pyragą namo ir dar kartą pakept.

Tiesa, neparašiau dar vieno - kepu po skarda padėjusi puodą, pilną vandens. Na, kad prigaruotų ir oras orkaitėje būtų drėgnas. Aš tokį kepimo būdą perskaičiau Evelinos bulkos recepte (jį įdėsiu vėliau). Nežinau ar tai turi įtakos, bet dar nei karto man nebuvo taip, kad mielinis kepinys neiškiltų.

Nepaisant Sirijaus kojos įspaudo ir pakartotinio kepimo, pyragas išėjo skanus :)

Kai valgiau paskutinį gabaliuką, kaip tik pasitaikė toji duobėtoji vieta. Jei per Kalėdas tai man labai sugadino nuotaiką, tai dabar kažkodėl nuotaiką pakėlė... :)