Žaliavalgiškas maistas

Jau seniai žadu jums pasipasakoti, kaip gi man sekėsi būti žaliavalge. Gal jau pats laikas ištesėti, ko prisižadėjau? :) Ypač, kai po ilgos atostogų pertraukos pirmas blog'e pasirodęs įrašas yra apie visiškai ne žaliavalgiškus ir net ne vegetariškus "astburgerius"... :)

Maitinausi žaliai gal kokias 3 savaites. Visiškai nejaučiau alkio arba termiškai apdoroto maisto stygiaus ar silpnumo ar dar ko nors negero. Ir toliau sėkmingai maitinčiausi taip, jei ne keli labai rimti tokio valgymo būdo trūkimai:

1. Tenka iš naujo mokytis gaminti maistą, nes praktiškai 90 proc. žinių ir patirties yra bevertės. Tai, žinoma, vertinau ne kaip problemą, o kaip iššūkį. Bet, kad ir kaip tai įvardintum, faktas lieka faktu - gana ilgą laiką savo gaminių negali valgyti, nes jie nepavyksta... :(

Pvz,:
Mėlynųjų kopūstų sriuba, į kurią kmynų įpyliau tiek, kiek paprastai pilu virdama/troškindama. Pasirodo, termiškai nepaveikti kmynai yra neapsakomai aštrūs....

Žalio patiekalo skonis formuojamas ne prieskonių, druskos, cukraus pagalba, o įmaišant skirtingų skonių produktus. Kiekvienas patiekalas, net ir ne "žalias", susideda iš 5 pagrindinių skonių, tik skirtingomis proporcijomis - saldu, sūru, kartu, rūgštu, aštru. Tai šitą puokštę reikia sukurti naudojant ne prieskonius, o ingredientus. Saldu - datulės, sūru - jūros dumbliai, rūgštu - citrina, kartu - pienės lapai, aštru - imbieras. Bet pagalvokit, kiek šimtų skonio niuansų turi kiekviena daržovė, lapas, vaisius, uoga! Tam, kad juos visus pavyktų suderinti, subalansuoti, pirmiausia turi būti visus juos paragavusi ir atsiminti jų skonius. Žodžiu, norint išmokti gaminti žalią maistą, turi paraidžiui laikytis receptūros ir nei per žingsnį nenukrypti nei į vieną pusę. Kol išmoksi ir kol galėsi laisvai kurti virtuvėje.


2. Nors įrangos reikia mažai, bet būtina turėti trintuvą-koktelinę, rankinį trintuvą (toks su rankena blenderis, tikiuosi suprantate apie ką aš... :)), virtuvinį kombainą, maisto džiovintuvą. Na ir aišku peilių, pjaustymo lentelę.

Be kombaino ir be džiovintuvo pyragas gali gautis toks:

:)

3. Kadangi į darbą lauknešėlių neštis ne visada išeina, eisi priklausomas nuo valgyklos/kavinės/restorano ar bet kurios kitos maitinimo įstaigos salotų meniu. Kuris paprastai jau po savaitės būna mirtinai įgrisęs... Mes kol kas oi kaip toli nuo sveiko gyvenimo būdo, nuo sveiko maisto ir išvis šviesmečių atstumu nuo žaliavalgystės :(

Cha! turbūt tikitės, jog įtrauksiu punktą "brangu"? :) ot ir ne! Nebent rinktumėtės išskirtinai ekologiškus produktus. Bet šiaip žaliai maitintis tikrai nei kiek ne brangiau, nei maitintis kitais būdais. Net pigiau! Prisiminkite mėsos kainą parduotuvėje. Termiškai neaprodotų daržovių ar vaisių suvalgysite tikrai ne daugiau nei mėsos ir jausitės pavalgę.

Bet buvo ir puikių dalykų, skanių atradimų, gardžių pergalių :) Pvz. žali sušiai :) nors, pasirodo, kad dumblių lapai yra skrudinami, aš sąmoningai užimerkiau prieš šį faktą, ir turbūt gerą savaitę kasdien dorojau sušius :)

Pats paprasčiausias variantas - ant dumblio lapo prikrauti šiaudeliais pjaustytų daržovių, susukti į ritinėlį, papjaustyti ir krimsti :) Galit pamirkyti į sojos padažą.

Paskui atradau dieviško skonio paštetuko receptą ir pritaikiau jį visur, kur galėjau :) Paspauskite pelyte ant žodžių "dieviško skonio paštetuko receptą" ir nukeliausite į svetainę, kur yra daug receptų lietuvių kalba. Čia, kur paštetukas, yra ir aprašymas, kaip daryti suši :)
Po įvairių eksperimentų supratau, jog daržoves galima įtrinti bet kokias, bet svarbu, jog būtų saulėgrąžų, linų sėmenų ir česnako. Nepaprastai skanu įtrinti kelis gabaliukus džiovintų pomidorų ir įvarvinti kelis šaukštelius aliejaus nuo džiovintų pomidorų.

Šitas paštetukas su džiovintais pomidorais nepaprastai puikiai dera prie žiedinių kopūsų.

arba to paties patiekalo kita fotke (banžiau atrasti būdą, kaip TAI parodyti skaniau... :))

Na ir ką... daugiau net nelabai turiu kuo pasigirti. Nebet garsiuoju žaliuoju kokteiliu, kuris žalias ne tik pagal prasmę - RAW, bet ir savo spalva :)

O čia tai jau visiška laisvė fantazijai - į kokteilinę dėkit negailėdami bet kokių lapų (salotų, špinatų, morkų lapų, burokėlių lapų, ridikų lapų, moliūgų lapų....), juos sutrinkit su trupučiu vandens, o tada dėkit pagal skonį vaisių - bananų, kriaušių, obuolių, datulių (geriau rinktis brangesnes su kauliukais ne džiovintas ). Dėkit tol, kol taps skanu. Ir tikrai bus skanu. O apie sveikumą aš net tyliu :)

Šio rašinėlio pabaiga galėtų būti tokia - pabandyti verta kiekvienam ir aš tikrai ketinu dar prie to grįžti. Tik nusipirksiu reikiamos įrangos :)

OI!!!! PAMIRŠAU paminėti tikriausiai patį skaniausią atradimą - RAW bananinius ledus! Aš juos dariau nusižiūrėjusi kitą nuorodą anglų kalba, bet principas tas pats - užšaldyti į ledo gabalą bananus, juos sumalti per mėsmalę, įdėti trintų datulių, galima šiek tiek mėgstamų riešutų. Jei jums jie bus neskanūs, tai tada išvis nežinau, kas jums gali būti skanu :)