Ledinis varškės desertas

Iš tiesų tai net ne varškės. Ir norėjau padaryti ne visai desertą... Turbūt nei vieno nešokiruosiu garsiai prisipažindama - AŠ. ESU. PRIKLAUSOMA. NUO. LEDŲ.

Na va, tikiuosi šis viešas pareiškimas bus pirmas ir svarbiausias mano žingsnis išgyjimo link.

Ar jums pažįstama tą būsena, kai norisi "kažko"? Protingi žmonės tokiais atvejais siūlo išgerti stiklinę vandens. Tačiau man tai reiškia dažniausiai tik vieną - noriu ledų.

Pieniški vaniliniai ledai, nors ir kokie nuostabūs būtų, jau įvaldyti, dabar tiesiog kiekvieną kartą didinu savo meistriškumą juos gamindama ir pridedu įvairių ingridientų. O kai norisi "kažko", tai norisi naujų, neišbandytų ledų :)

Esu viena ausim girdėjusi, jog naudojant ledams varškę, sušaldžius nebelieka ledo kristaliukų. Tad argi tai ne puiki priežastis pasigooglinti recepto?

Beplaukiodama po internetinius vandenis užklydau į savo mylimą blog'ą "Jogos mityba" ir radau būtent tai, ko ir ieškojau - Kokosinius varškės ledus

* saldaus pieno varškę (panyrą) labai tingėjau gaminti, o pirkti parduotuvėje tokio daikto nėra, tai naudojau pakuotę saldaus pieno sūrio.

* šiek tiek grietinėlės.

* ~170 g minkšto sviesto sviesto (dar vis neturiu virtuvinių svarstyklių, tai viską matuoju iš akies);

* cukraus pagal skonį;

* saują džiovintų kokoso drožlių;

* valgomąjį šaukštą natūralios vanilės cukraus (vanilės ankštyje kenksmingojo kvapniojo vanilino yra labai mažai, palyginus su dirbtiniu vaniliniu cukrumi, todėl geriau jau nenaudoti vanilės visai, nei naudoti dirbtinius kvapus)

***

Kadangi neturėjau tos saldaus pieno varškės, teko galvoti, kaip ją pakeisti. Nieko geresnio nesugalvojau, nei nupirkti sūrį, jį sutarkuoti burokine tarka ir, įpylus šiek tiek grietinėlės, sutrinti su smulkintuvu.

Lyrinis nukrypimas - jei niekad neragavote tokios varškės ar sūrio, paragaukite - nuo mūsų įprastinio rauginto pieno gaminio labai stipriai skiriasi ne tik skoniu, bet ir kitomis sąvybėmis. Indijoje saldaus pieno sūris ar varškė vartojama vietoj mėsos. Kada nors įdėsiu receptukų ir su juo ;)

Tada įdėjau sviestą ir vėl gerai viską pertryniau.

O tada subėriau cukrų ir vanilinį cukrų ir vėl viską gerai permaišiau. Dabar galvoju, kad gal reikėjo cukrų berti pačioje pradžioje, kai sūrį verčiau į varškę. Et, bet vis tiek viskas išėjo gerai :)

Na ir žinoma, svarbiausia nepamiršti suberti ir įmaišyti kokoso drožles :)

O tada masę supyliau į indelį ir sušaldžiau.

Nieko nuo jūsų neslepiu, tad ir dabar būsiu atvira. Man šie ledai ne itin patiko. Nes tai net ne ledai, o šaldytas varškės desertas! Tačiau draugams, kuriuos vaišinau, ledinis desertas patiko labai. Tai gal visgi buvo verta gaminti? :) Jei gaminsit, pasidalinkit savo įspūdžiais, labai smalsu sužinoti jūsų nuomonę :)

Kvietinė duona su grybų įdaru

Pagaliau išaušo šeštadienis ir pagaliau galiu pirmą kartą gyvenime išsikepti duonos! Atsikėliau dar su tamsa ir iškart sėdau prie interneto pasižiūrėti, ką gi čia TOKIO galima pagamint :)

Duonos raugas jau laukė manęs ir nekantravo būti iškeptu :)

Taip poetiškai nusiteikusi radau duonos su karamelizuotais svogūnais ir alyvuogėmis receptą. Aišku, nei pusės iš išvardintų ingridientų neturėjau, todėl jis, receptas, atliko pagrindinį Mūzos vaidmenį :)

Įdarui naudojau:
4 svogūnus
1 morką
1 indelį sūdytų rudmėsių
prieskonių: pipirų, kmynų ir kumynų miksą, druską bei baziliką.
tarkuoto fermentinio sūrio.

Tešlai naudojau:
~500 ml raugo (apie jo gamybą skaitykite čia)
700-800 ml kvietinių miltų
0,5 a.š. druskos
2 a.š. cukraus
saują pankolio sėklų

O tada...
* Svogūnus supjausčiau, morkas sutarkavau ir šliūkštelėjusi aliejaus į keptuvę, ėmiau kepti. Supyliau prieskonius. Nesumažinau ugnies, viskas sudegė, kol dalinau raugą, maišiau tešlą...

* Kulniavau į parduotuvę, nes tai buvo paskutiniai mano svogūnai, o atsisakyti sumanymo nei už ką nenorėjau. Grįžau namo, pradėjau viską nuo pradžių.

* Kadangi turėjau šviežiai pagaminto raugo, pusę nupyliau, o pusę palikau tešlai. Maniau maišysiu 500 ml raugo ir 500 ml kvietinių miltų, bet tešla buvo labai lipni, tad teko pridėti raugo daugiau.

* Kaip tik tuo tarpu iškepė svogūnai ir morkos, tad supyliau išmirkytus grybus ir, paragavusi, kad trūksta druskos, įbėriau jos.

* Kol tešla kilo, iškepiau dar vieną bananinės duonelės variantą, tik vis dar neapsisprendžiau ar jį dėt į blog'ą. Man neskanu, o Mielajam labai skanu...

* Pabarsčiau ant stalo miltų, gerai išminkiau pakilusią tešlą. Tada patiesiau kepimo popierių ir ant jo iškočiojau tešlą į stačiakampį.

* Sudėjau įdarą, pabarsčiau sūrį.

* Tada tešlos kraštus užlenkiau į vidų.

* Įkėliau į kepimo indą, uždengiau šlapiu rankšluosčiu ir palikau kilti 4 valandoms.

* Tuo tarpu nuvažiavom į sodą patikrinti, kaip laikosi sausio 1 d. suręstas senis besmegenis, kuris tada atrodė taip:

Laikėsi jis ne kaip ir atrodė taip:

* Kai grįžom namo, tešla buvo pakilusi daug labiau, nei aš iš jos galėjau tikėtis :)

* Įkaitinau orkaitę iki 250 C, pastačiau ant dugno puodą su vandeniu (turiu prietarą, kad kai kepi mielinį kepinį, jis geriau iškyla, jei kepamas drėgname karštyje) ir kepiau. Tik nepažiūrėjau, kiek laiko kepiau... Tiesiog po kurio laiko patikrinau su mediniu iešmeliu, kad jau iškepė :)

* O kai iškepė, gardžiai kvepėjo šviežia Palangos duona.

Duonos raugas

Na, jūs gi mane žinote... kaip gi aš nepabandysiu kažko, ką daro visos? :) Duonos kepimas yra vienas iš tų dalykų, kuriam kaupiausi labai seniai. Kažkodėl maniau, kad tai labai sunkus darbas ir gali pavykti, o gali ir nepasisekt... O iš kur gauti duonos raugo, kad duona būtų tikra - išvis neturėjau žalio supratimo.

Jau pastebiu dėsningumą - tai, kas iš pradžių atrodo neįgyvendinama, pasigilinus tampa super paprastu reikalu :)

Duonos raugo gamybą geriau pradėkite nuo pirmadienio, ypač, jei dirbate, o po darbo turite daug užklasinės veiklos. Tiesiog pačios duonos kepimas užima daug laiko, kol viskas pakyla ir iškepa.

Raugui pagaminti reikia 4 dienų, ~450 g ruginių miltų ir 450 ml šilto vandens :)
Vadovavausi Šilingės receptų Lietuvos orchidėjininkų draugijos forume

Pirma diena:

100 g ruginių miltų
100-150 ml šilto vandens.

Viską sumaišiau, pastačiau, kad būtų šilta. Uždengiau taip, kad nedžiūtų, bet gautų oro pakvėpuot :)

Antra diena:

100 g ruginių miltų
100 ml šilto vandens.

Parą pastovėjusi šiltai tešla pasidarė panaši į raugą :)

Raugą išmaišom, beriam miltus, pilam vandenį, maišom.

Statom šiltai, uždengiam celofaniniu maišeliu ar maisto plėvele, bet taip, kad galėtų kvėpuoti.

Trečia diena:

100 g ruginių miltų
100 ml šilto vandens.

Viskas lygiai taip pat, kaip ir anksčiau.

Ketvirta diena:

100 g ruginių miltų
100 ml šilto vandens.

Viskas lygiai taip pat, kaip ir anksčiau.

Penkta diena:

KEPAM :)

Cituoju iš forumo:

Nuo visos raugo masės reikia į atskirą indelį atsidėti apie 80 - 100 g raugo, uždaryti sandariai ir pasidėti į šaldytuvą. Taip raugas galės "miegoti" apie 2 savaites. Tą atidėtą raugą vokiečiai vadina "starteriu". Visiems duonos kepimams jau bus naudojamas tik starteris, kurį išėmę iš šaldytuvo ir pamaitinę turėsime naują raugą, nuo kurio vėl atsidėsime 80-100 g "starterio" kitam kartui.

Sakoma, kad šviežiai pagamintas raugas neturi daug galios iškelti tešlą, bet man ji visai normaliai pakilo, nors ir nedėjau papildomai mielių, kaip kad rekomenduojama.

Duonos receptų yra daug ir įvairių, tikrai yra iš ko pasirinkti :)

Tiesiog įdėsiu dar vieną naudingą citatą:

Kitiems kartams reikia tik 80-100 g starterio. Maitinti raugą reikės tik prieš kepant duoną, tik iš šaldytuvo reikės išsiimti parą anksčiau, negu kepsite. Išėmus iš šaldytuvo, reikia duoti raugui prabusti apie 1 val. kambario temperatūroje. Tada reikia apsispręsti, kiek reikės raugo pagal receptą. Pvz. jeigu recepte nurodyta, kad reikia 200 g raugo, vadinasi imti 100 g miltų ir 100 g drungno vandens, sumaišyti ir sudedame starterį (apie 100 g). Jei kepsime ruginę duoną, miltus imsime ruginius, jei kvietinę, tai kvietinius miltais. Tiesa, nepamirškime, kad reikės vėl atsidėti starteriui, taigi, raugą reikia pamaitinti didesniu kiekiu, pvz. 130 g miltų ir 130 g vandens. Viską išmaišome, uždengiame plėvele, prabadome skylutes ir padedame šiltai 20-24 val. (apie parą). Praėjus parai, raugą išmaišyti, atsidėti starteriui jau apie 70-80 g raugo į šaldytuvą, o likusį naudoti kepimui. Antrajam kepimui mielių naudoti tikrai nebereikia, raugas turi pakankamai jėgos iškelti duoną
Jei kartais turite šaldytuve daugiau raugo, tai jį maitinkite tuo pačiu principu, tik nereikia atsidėti starteriui, kol pasibaigs raugo resursai. Bet raugo geriausia darytis tik tiek, kiek reikia pagal receptą. Na, o pvz., jūs nežinote, kiek pagal receptą reikia raugo, nes recepte nurodytos mielės. Tada skaičiuojame taip: pvz. recepte nurodyta, kad reikės 500 g kvietinių miltų, tai reikia užraugti apie 40% miltų kiekio, t.y., raugo reikės 200 g. Jei recepte nurodyta, kad dedami ruginiai ir kvietiniai miltai, tai raugas turi sudaryti apie 30% miltų kiekio.

Bananinė duonelė

Susidariau įspūdį, kad kiekviena save gerbianti maisto blog'erė tiesiog privalo iškepti bananinę duonelę ir įdėti į savo blogą.

Turbūt ne veltui ji taip liaupsinama, nes nukainotų, pernokusių bananų pastaruoju metu su žiburiu reikia ieškoti parduotuvėse... Tad kai tik radau tokius, iškart griebiau per daug nedvejodama.

Porą dienų palaukusi, kada gi turėsiu šiam reikalui laiko, pagaliau prisėdau prie interneto ir pasigooglinau recepto. O jų, pasirodo, begalės!

Kai kuriems reikia navarotnų ingridientų, kai kuriems ne. Va tokį puikiai man subalansuotą receptuką ir radau Žaidimų aikštelės blog'e.

Tikrai nebūčiau nieko keitusi, jei būčiau viską turėjusi. Tačiau neturėjau. Ir laaabai tingėjau eiti į parduotuvę....

O turėjau štai ką:
300 ml miltų
80 ml balto cukraus
0,5 a.š. geriamosios sodos
1 a.š. kepimo miltelių
0,5 a.š. druskos
3,5 pernokusių bananų
trečdalį buteliuko klevų sirupo
per 3 pirštus nuo buteliuko dugno sezamų sėklų aliejaus
1 š. vanilės cukraus


Bananus naudojau pernokusius, pajuodusius, nes iš kitokių, kiek domėjausi, neišeina.

* bananus, aliejų, klevų sirupą ir vanilinį cukrų sudėjau į indą ir sutryniau su smulkintuvu.

* miltus, cukrų, kepimo miltelius, sodą sumaišiau ir supyliau į bananų tyrę. Be abejo, viską gerai išmaišiau.

* supyliau į kepimo indą, išklotą kepimo popierium. Bet jau kaip man nepatinka tas baltas kepimo popierius! Amžinai prie jo kepiniai prilimpa. Man žymiai labiau patinka rudas, bet jo neradau parduotuvėje, o baltą išmest irgi nenoriu. Aš gi kažkur genuose matyt šiek tiek suvalkietė...

* kepiau ~200 C apie 40 min, gal kiek daugiau.
Kol kepė duonelė, netikėtai ant stalo atradau paruoštą kepti dar vieną kepsnį... :D

Mikė Pūkuotukas (toks šio kepsnio vardas) - didžiausias mano pagalbininkas, ypač, jei piešiu, darau angelus ar sukuosi virtuvėje... O jei ką kepu orkaitėje, jis su dideliu malonumu snaudžia ant viryklės :)

Taigi, kepiau kepiau ir iškepiau!

O jau kaip bananais užkvipo!!! Aš, žinoma, nesusilaikiau ir dar dorai neataušusį prapjoviau... :)

Mmmmmm..... Skanumėlis! Traški plutelė ir minkštas vidus! Suuuper! Kitą kartą pamėginsiu su medum ir cinamonu kepti, kaip ir recepto originale :)


*****************

Pažadėjau mieliems kolegoms iškepti bananinę duonelę. O pažadus reikia tęsėt, visi tai žino :)

Šį kartą kepiau kiek kitaip:
300 ml miltų
0,5 a.š. geriamosios sodos
1 a.š. kepimo miltelių
3 pernokę bananai
~32 g (pusė indelio 65 g) dirbtinio medaus (vis tiek visos gerosios medaus savybės dingsta prie ~37,3 C, tad kažkaip pagailėjau gerą daiktą dėt į kepinį...)
maždaug tiek pat, kiek ir medaus, rapsų aliejaus
1 š. cinamono.

Atkreipkit dėmesį - cukraus nedėjau visai. O va druską pamiršau įbert...

Ryte dar ir vėlavau į darbą, todėl visą kelią meldžiausi, kad tik ta duonelė skani gautųsi, suminkštintų vadovės širdį ir nebartų dėl vėlavimo... :D

Fotiko batareikos buvo išsikrovusios, tad kol pasikrovė, iš duonelės liko tik tiek :D

Tikėtina, kad ji visgi buvo skani. Man tai tikrai, o ir kolegom matyt patiko, kad taip greitai jos neliko :D

Rožių žiedlapėliai

Po visiško fiasko, kurį patyriau darydama bulvinius traškučius, turbūt jau galvojote, kad daugiau šia linkme neeksperimentuosiu? :) Cha! Neeee..... aš - ne tokia :) Juo labiau, kad radau nerealų dalyką - burokėlių traškučius ;)

Šiaip burokų aš nemėgstu. Ne tai, kad jie man neskanūs, tiesiog aš jų kažkodėl vengiu. Neverdu ir nevalgau burokėlių sriubos ir tik vienintelė išimtis šioje burokėlių nevalgymo taisyklėje yra šaltibarščiai.

Tad ėmiau ir pabandžiau traškučius. Ir man TAIP patiko, kad net pirštai linksta, kai patiekalo pavadinime reikia užrašyti banaliai "Burokėlių traškučiai". Nes jie ne tik skanūs, bet ir labai gražūs, tarsi rožių žiedlapiai :)

Prireikė tik:
Burokėlių
Druskos :)

Viskas!!!! ar galit patikėti? Nei prieskonių, nei marinatų, nei nieko daugiau! Fantastika :)

Viską dariau, kaip Egidija ir parašė ;)
* nuploviau ir nulupau burokėlius.

* plonai juos supjausčiau - turiu tokį universalų peilį, kuris leidžia ir plonai pjaustyti daržoves.

* tada suklojau juos į skardą, išklotą kepimo popierium, ir apibarsčiau druska. Pažiūrėkit, argi ne gražiai atrodo?

* kepiau. Pirmą skardą kepiau laikydamasi Egidijos nurodymų: ~180 C, 15-20 min. Bet gi žinote, jog mūsų orkaitės yra asmenybės, jos nepanašios viena į kitą :) Mano orkaitėje reikėjo kepti gal apie pusvalandį. Antrą partiją kepiau aukštesnėje temperatūroje ~200-250 C. Iškepė greičiau ir geriau :)

* o kai iškepė, susitraukė gal trigubai! Bet tapo panašūs į džiovintus rožių žiedlapius :)

Skonis aitrus, sodrus, ryškus, jų daug, bent jau aš, negaliu suvalgyti. Bet tikrai verta juos kepti, net Mielajam patiko, o jis gi labai atsargiai ragauja mano kulinarinius eksperimentus :)

Beatos morengiukai

Juos išsirinkau iš Beatos receptų knygos, kaip puikią idėją dovanai :) Ruošiausi eiti į svečius pas draugus, o receptas kaip tik toks greitas ir taip puikiai subalansuotas tinginiams, kad tiesiog negalėjau jo nepastebėti :)

Deja, užsisukau rytiniuose reikaluose ir, kai paklausiau kas geriau, ar vėluosiu, bet ateisiu su morengais, ar nevėluosiu, bet ateisiu be jų, draugai pasirinko mane nevėluojančią.

Tačiau receptas nebuvo niekur toli nukištas, nes gi kitą dieną draugė užsuko į svečius :)

Neturėjau migdolų, todėl naudojau štai ką:
4 kiaušinių baltymai
300 g cukraus
200 g aguonų
200 g maltų cukruje pakepintų žemės riešutų. Paskui paaiškėjo, kad reikėjo naudoti geriau jau paprastus žemės riešutus, nes morengai, nors ir skanūs, bet baisingai saldūs išėjo :)


O toliau, beplepėdama, per porą minučių:

* įjungiau orkaitę, nes morengus pašauti reikia į įkaitintą iki 170 C krosnį. Aš užkaitinau iki 200 C. Na taip jau man išėjo... :)
* sumaliau riešutus.
* sumaišiau maltus riešutus su aguonomis.
* suplakiau kiaušinių baltymus ir cukrų į standžias putas.
* įmaišiau riešutus ir aguonas į kiaušinio baltymus.
* skardą išklojau kepimo popierium ir šaukštu sudėliojau būsimus morengus.
* o kai iškepė, va kaip gražiai atrodė :)

********************************

Praėjus kelioms dienoms gaminau ledus ir liko kiaušinių baltymų, tad žinoma pirma mintis, atėjusi į galvą - morengai!

Jums nebūna dienų lyg tyčia, kai nesigauna net paprasčiausi dalykai? O man būna dienų, kai viskas nesigauna per savo pačios išsiblaškymą ar tiesiog mano racionalusis Aš išeina kažkur pazylioti po pievas.

Žodžiu, parodysiu jums, kas atsitinka, jei baltymus su riešutais ir aguonomis ne įmaišote atsargiai šaukštu, o su mikseriu suplakate...

Morengai neteko garbės vadintis morengais ir buvo pervardinti į sausainius :) Aišku, nuo to jie netapo mažiau skanūs, bet... :)

Fėjų sparnai

Šį penktadienį Litexpo rūmų 3 salė buvo pilnutėlė karalių ir karalienių bei gerokai egzotiškesnių sutvėrimų. Taip! Čia vyko mūsų kasmetinis žiemos renginys, kurio tema buvo Fantazijų karalystės puota :)

Ta proga "nusišpargalkinau" nuo kolegės Ievos idėją ir įnirtingai gaminausi fėjos sparnelius :)

Kadangi išėjo visai šauniai, žr. žemiau, sugalvojau pasidalinti gamybos aprašymu ir su Jumis, mielieji ir mielosios :)

Tiesą sakant, išleidau gerokai daugiau pinigų sparnų gamybos "įrangai", nei paskui panaudojau. Pasiskaičiau šiame puikiame Fėjų bloge, kad autorė savuosius sparnus gamino iš vielos ir nailoninių (ar kaproninių) kojinių. Tad prisipirkau tinkamos spalvos kojinių ir sodininkų prekių skyriuje - vielos.

Visa nelaimė, kad vielą pirkau gerokai per minkštą. Mielasis strimgalviais važiavo į Ermitažą ir pirko kietą vielą. Tačiau vis tiek ji buvo per minkšta, kad kojinės galima būtų tinkamai ištempt... :(

Ieva (kaip matėte nuotraukoje viršuje), naudojo tikrai labai storą vielą. Viela buvo pakankamai stora, iš jos galima buvo suformuoti lašo formos sparnus. Tačiau klaida buvo ta, kad kiekvieną sparną darė iš atskiros vielos ir paskui nepavyko jų sujungti taip, kad būtų pakilę. Tačiau vis tiek išėjo labai mieli sparniukai :)

O va, kaip dariau aš:

* Sparnus dariau iš vientisos vielos, iš pradžių padariau apskritimą, o paskui persukau jį per vidurį ir padariau 8 (aštuoniukę).

* Ačiū Dievui, turėjau kažkada pasisiuvusi tiulinį princesės sijoną, tad galėjau išardyti tiulį ir panaudoti jį.

* Apsiuvau sparnus tiuliu, padariau tokius tarsi maišelius vielai įdėti :)

* Kraštus apsiuvau dovanų vyniojimo juostele.

* Tada išnešusi į koridorių nupurškiau automobiliniais aukso spalvos dažais.

* Kai dažai nudžiuvo - o džiuvo jie greitai, centre aliejiniu sidabriniu markeriu nupiešiau apskritimą.

* Kitus ornamentus piešiau žvilgančiais klijais "metalic".

* Kadangi sparnus dariau likus 3 valandoms iki renginio, nieko daugiau nebespėjau padaryti :( Tik gerai išdžiovinti su fenu piešinius.

* Sparnų sujungimą per vidurį apsukau tiulio likučiais, apvyniojau dovanų pakavimo juostele ir surišau bantuką. Vietoj bantuko galima naudoti dirbtinę gėlę ar dar ką nors gražaus, tačiau aš nieko kitko neturėjau :(

* O paskui sparnus draugė prisegė man prie suknelės grafkutėmis. :)